Latvija jau devintus metus yra visateisė ES narė. Šiuo metu Europa priartėjo prie kito esminių pokyčių etapo ir yra pasirinkimo akivaizdoje – tęsti tolesnę šalių dalyvių integraciją ar ieškoti kitokio status quo sprendimo. Norėčiau apžvelgti įvairius politinius ir ekonominius iššūkius, iškilsiančius ES 2013 m. ir ateityje, vertindamas juos iš Latvijos atskaitos taško.
Pirmasis iššūkis tiesiogiai susijęs su euro zonos skolų krize – kaip jungtinėje monetarinėje sąjungoje organizuoti ekonominį ir finansinį šalių valdymą žinant skirtingus jų ekonomikos plėtros ciklus ir fiskalines pozicijas, be to, be galimybės individualiai reguliuoti jų monetarinės politikos?
Spręsdama šią problemą, ES yra pateikusi tokias iniciatyvas: šešių pasiūlymų paketas, dviejų pasiūlymų paketas, euro paktas ir fiskalinės disciplinos sutartis. Jų tikslas – sukurti tokį euro zonos ir Bendrijos valstybių ekonominio valdymo modelį, kuris palaikytų glaudesnę fiskalinės politikos koordinaciją. Daugiausia dėmesio skiriama šalies skoloms ir biudžeto deficitui, todėl, norint spręsti struktūrines problemas, jei tokių atsiranda, bus stebimi ir daugelis kitų ekonomikos rodiklių. Svarbu, kad efektyviam kriterijų pritaikymui įvedamas automatinių sankcijų mechanizmas. Šių sprendimų uždavinys – panaikinti krizės priežastis.
Tačiau reikia kovoti ir su krizės padariniais. Antroji ES ekonominio ir finansų valdymo modelio dalis susijusi su pagalbos teikimu šalims, patiriančioms finansinių sunkumų. Svarbu surasti būdą, kaip, suteikiant finansinę pagalbą, tuo pat metu motyvuoti šalį tvarkyti savo ekonomiką, kad ji netaptų priklausoma nuo ilgalaikės finansinės pagalbos.
Finansinių sunkumų patiriančioms šalims bus skirtas specialusis finansavimas. Tai esminė naujovė, nes prieš krizę tokio mechanizmo nebuvo. Ar toks modelis atitinka Latvijos interesus? Esame maža šalis – atvira ekonomika, stabilumas makroekonominėje aplinkoje, stabili finansų sistema ir stabili valiuta gyvybiškai svarbios prielaidos šalies plėtrai. Net nedideli išoriniai sukrėtimai mums atsiliepia labiau nei toms valstybėms, kurios gali pasikliauti didele vidaus rinka. Todėl yra pagrindo teigti, kad ES ekonominio valdymo modelis iš esmės atitinka Latvijos interesus ir poreikius. Jis garantuos ilgalaikę stabilią makroekonominę aplinką, o tai svarbi tvaraus augimo prielaida. Svarstydami apie ES konkurencingumą prieiname kitą didelį Bendrijos iššūkį – tvarios plėtros garantą. Manau, kad, norėdama nuosekliai įgyvendinti plėtros strategiją „Europa 2020“, ES dabar turi būti itin ryžtinga. 12 Bendrijos šalių, tarp jų ir Latvijos, vyriausybių vadovai yra pateikę iniciatyvą pagreitinti konkrečių šios strategijos veiksmų įgyvendinimą.
Jau užsiminiau, kad euro zonos skolų krizės kontekste vyksta darbas glaudesnio ES šalių ekonominės integracijos kryptimi. Tai neišvengiamai veda prie trečio iššūkio – glaudesnės politinės integracijos.
2012 m. savo kalboje Europos Parlamentui EK prezidentas Jose Manuelis Barroso kalbėjo apie fiskalinės ir bankų sąjungos būtinybę, kuri numatomoje ateityje galėtų paskatinti ir politinę sąjungą. Jis siūlo „sujungti dalies šalių suverenitetus“, sukuriant „nacionalinių valstybių federaciją“. Čia esama ir teigiamų dalykų, ir potencialios rizikos. Glaudesnė koordinacija ES ribose sutampa su Latvijos interesais, nes tai reiškia griežtesnę discipliną visoms šalims dalyvėms, tarp jų ir finansinę.
Tačiau reikia pripažinti, kad EK prezidento pasiūlymai nukreipti į euro zoną, apeinant kitas ES šalis. Tai kelia nemažai klausimų. Koks bus jų vaidmuo J. M. Baroso siūlomoje politinėje sąjungoje? Kiek svarus bus šių valstybių balsas priimant sprendimus? Čia esama rizikos, kad atotrūkis tarp euro zonos šalių ir kitų valstybių tik padidės, paskatindamas dviejų greičių Europos susiformavimą. Tai kelia rimtų politinių grėsmių. Pirmiausia, dalis ES šalių gali pasijusti atstumtos prieš jų pačių norą. Antra, šalyse, kurios šiuo metu išgyvena plėtros pauzę, svarstant, ar leistis glaudesnės integracijos kryptimi, toks žingsnis gali padidinti euro skepticizmą, paskatinti išcentrinių tendencijų atsiradimą.
Vis dėlto šio scenarijaus įgyvendinimo atveju Latvija suinteresuota įsitraukti į ES branduolį, skatinantį plėtrą. Jos ekonominė politika sutampa su mūsų šalies interesais, be to, potencialiajame branduolyje yra ir mūsų svarbiausi prekybos partneriai.
Pagaliau, kalbėdamas apie federalizmo idėją norėčiau pažymėti, kad šiuo metu pasiūlytasis fiskalinės sąjungos modelis, numatantis glaudesnę šalių koordinaciją fiskalinės politikos srityje, motyvacijos ir sankcijų sistemą bei kitus mechanizmus, vis dėlto labiau atitinka konfederacijos požymius. Esminė federacijos prielaida yra galingas centrinis fiskalinis autoritetas ar gerokai didesnis ES biudžetas nei jis yra dabar. Kol šalys nepriims nutarimo perleisti ES didžiosios dalies savo biudžeto lėšų panaudojimo kontrolę, ES išliks artimesnė konfederacijai. O mes žinome, kad diskusijos dėl būsimų ES finansinių apimčių 2014–2020 m. labiau krypsta į išlaidų mažinimą, o ne didinimą.
Latvijos užsienio politikos realybė yra tokia, kad mes, kaip maža valstybė, nuolat susidursime su sunkumais, norėdamos būti išklausytos ar kad į mus būtų atsižvelgta. Fakto, kad esame maža šalis, negalime pakeisti, tačiau privalome sukurti įvaizdį, kad esame subrendusi, kompetentinga ir nuosekli šalis. Nuo to priklausys mūsų pasiekimai 2013 m. ir tolesnėje ateityje.
