Metų pabaigoje perpildytai Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninei pristabdžius naujų pacientų priėmimą, senjorų artimieji stengiasi juos paguldyti į Respublikinę Panevėžio ligoninę. Ši kratosi jai nepriklausančios misijos slaugyti senyvo amžiaus lėtinėmis ligomis sergančiuosius, jų artimieji pyksta, verkia ir grasina medikams.
Užprogramuotas konfliktas
„Daugeliui vyresnių žmonių galima atrasti kokią nors ligą, ir ne vieną. Dažnai jiems iš tiesų reikia medicininės pagalbos, nuolatinės priežiūros. Tačiau mes negalime guldyti į stacionarą senjorų dėl skaudančių sąnarių, maudžiančio stuburo ar dažnokai pasvaigstančios galvos. Tokiems ligoniams reikalingas palaikomasis gydymas ir slauga. Panevėžio ligoninės profilis – intensyvus sunkių ligonių gydymas, ligų diagnostika. Jeigu senyvą žmogų ištinka insultas, infarktas, išsivysto pneumonija ar smarkai paūmėja lėtinės ligos, mes privalome juos guldyti ir gydyti. Kitais atvejais – ne “, – aiškino Panevėžio ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Jolanta Vokietienė.
Dabar situacija tokia, kad ligoti senjorai tarsi lieka už borto. Daugiaprofilinės ligoninės jų nepriima, slaugos įstaigose nėra vietų, o namuose artimieji jiems nepajėgia suteikti tokios pagalbos, kokia reikalinga.
Šeimos gydytojai ir slaugytojai neturi galimybių kasdien namuose teikti jiems sveikatos priežiūros paslaugų. Lankomosios priežiūros darbuotojų irgi nedaug. Jeigu jie ir ateis, tai tik paduos valgyti ir sutvarkys butą, bet nesuleis vaistų, neperriš žaizdų, neatliks kitų medicininių procedūrų.
„Seni, silpnos sveikatos žmonės tampa kaliniais savo pačių namuose. Juos slaugantys artimieji irgi savotiškai įkalinami, nes negali atsitraukti nuo ligonio, aukoja savo asmeninį gyvenimą“, – apie prastai organizuotos senstančios visuomenės priežiūros ypatumus kalbėjo J.Vokietienė.
Panevėžio Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorės Violetos Grigienės teigimu, jeigu valdžia kompleksiškai nespręs pagyvenusių žmonių slaugos problemos, ji sprogs tarsi bomba.
Panevėžio teritorinės ligonių kasos (TLK) vadovas Jonas Narbutas pritaria, kad reikalinga slaugos paslaugų plėtra.
„Mieste atidarius antrą Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, ji irgi būtų užpildyta“, – J.Narbutas neabejoja tokių paslaugų paklausa.
Tačiau šiemet veikiausiai nebus skirta daugiau lėšų slaugai.
Daugiau pinigų neskiriama
Panevėžio TLK 2013-ųjų biudžetas dar nepatvirtintas, todėl J.Narbutas negalėjo pasakyti, kiek lėšų šiemet bus skirta palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugoms.
„Nemažai metų kalbama apie tai, kad tokios paslaugos turėtų būti prioritetas, tačiau daugiau pinigų tam neskiriama. Manau, kad šiemet irgi bus taip pat“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio TLK direktorius.
Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugoms pinigai skirstomi pagal gyventojų skaičių. Vienam tūkstančiui gyventojų formaliai gali būti finansuojama ne daugiau kaip dvi lovos. Tačiau realiai galimybės yra mažesnės.
Pavyzdžiui, Panevėžio mieste 1 tūkstančiui gyventojų finansuojamos 1,63 lovos, Panevėžio rajone – 1,73 lovos.
Slaugos paslaugų apimtys skaičiuojamos ir lovadieniais. Šalyje 1 tūkstančiui gyventojų tenka 451 lovadienis, Panevėžio mieste – 420, rajone – 780 lovadienių.
Ar Panevėžys šiuo atžvilgiu nuskriaustas? J.Narbutas atkreipė dėmesį į dar vieną rodiklį – vyresnio amžiaus žmonių kiekvienoje savivaldybėje skaičių.
Panevėžyje vyresni kaip 65 metų gyventojai sudaro 19 proc, Panevėžio rajone – 20,2 proc, Biržuose – 24,2 proc. Šiuo atžvilgiu pati seniausia savivaldybė Lietuvoje yra Ignalinos. Čia gyvena 26,4 proc. tokio amžiaus žmonių.
Viršijo limitus
Panevėžio TLK su Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligonine 2012 metų pradžioje buvo sutarusi nupirkti 4,5 milijono litų vertės paslaugų, tačiau įstaiga jų suteikė maždaug už 200 tūkstančių litų daugiau.
Vadinamuosius limitus viršijo ir kitos apskrities palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės. Preliminariais duomenimis, pagal kvotas dirbo, o jeigu jas viršijo, tai labai nedaug, tik Panevėžio rajono slaugos ligoninės. Jos pernai disponavo 1 mln. 200 tūkst. litų.
Praėjusių metų pabaigoje Panevėžio TLK sutartinius įsipareigojimus viršijusioms įstaigoms nurodė mažinti nuostolius. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės metams baigiantis nebepriėmė naujų ligonių, stengėsi išrašyti namo lengvesnius pacientus.
J.Narbutas šioms įstaigoms turi gerų žinių. Joms bus kompensuota apie 70–80 vadinamųjų viršsutartinių paslaugų.
Panevėžio TLK vadovas neneigia, kad senyvų ir ligotų žmonių slaugos problemos iš esmės tai neišspręs.
Ir ne tik jų. Dabar šalyje nė viena palaikomojo gydymo ir slaugos įstaiga nepriima pacientų, kurie daugelį mėnesių yra prijungti prie kvėpavimo aparatų. Tokie ligoniai guli reanimacijos skyriuose.
Pasak J.Narbuto, jų nėra daug, Lietuvoje pakaktų vienos specializuotos įstaigos ar skyriaus palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje.
„Jeigu naujoji valdžia nedarys esminių pokyčių šioje srityje, viskas liks kaip buvę“, – sakė jis.
Direktoriaus žiniomis, būta siūlymų palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines perduoti savivaldybėms ir sujungti su socialinėmis paslaugomis.
Galėtų susimokėti už slaugą
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė V.Grigienė teigia, kad perduoti tokio profilio ligonines savivaldybėms pats blogiausias scenarijus, kokį tik valdžia gali joms parašyti. Pasak jos, pirmiausia reikėtų keisti požiūrį į slaugą ir nebelaikyti jos podukra.
Senstant visuomenei slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų poreikis tik augs. V.Grigienės nuomone, socialinių paslaugų plėtra būtina, tačiau tai reikia daryti racionaliai.
„Naivu tikėtis, kad valstybė bus finansiškai pajėgi steigti vis naujas ligonines. Reikia diferencijuoti slaugos paslaugas ir įkainius. Juk vienos sąnaudos yra slaugyti tik senyvą žmogų ir kitos – gydyti patyrusį insultą, galvos ir kitą sunkią traumą pacientą, onkologinį ligonį“, – kalbėjo V.Grigienė.
Dar vieną sritis, kurią reikia plėtoti ir tobulinti, – ambulatorinė slauga.
Dabar ligonį namuose turi lankyti šeimos gydytojas ir bendrosios praktikos slaugytojas. Tačiau jie yra taip apkrauti darbais, kad nepajėgūs tinkamai pasirūpinti intensyvios slaugos reikalingu žmogumi.
Ligoninės vadovė siūlytų įvesti dalinius mokesčius už slaugą tam tikroms grupėms pacientų. Tada, pasak direktorės, paspartėtų tokių paslaugų plėtra.
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje visada yra pacientų, kurie patys moka už gydymą ir priežiūrą po 60 litų per dieną.
Ligonių kasos apmoka iki 120 dienų stacionarios slaugos ir gydymo paslaugų per metus. Jei šis limitas viršijamas, pacientai už tolesnę slaugą gali susimokėti patys. Žmonės tokia galimybe naudojasi.
V.Grigienė apgailestauja, kad naują slaugos normą rengusi Sveikatos apsaugos ministerija neįtraukė jos į darbo grupę, nors gydytoja ir labai prašėsi.
„Esu praktikė, matau, ką ir kaip galima padaryti geriau. Deja, labiau pasitikima teoretikais“, – kalbėjo ji.
Daugėja vienišų senolių
Nors Panevėžio TLK ir žada kompensuoti dalį ligoninės patirtų nuostolių dėl viršyto paslaugų limito, slaugos reikalingiems senjorams ji durų plačiai neatvers.
Šaltuoju metų laiku slaugos paslaugų poreikis visada išauga ir įstaiga būna pilnutėlė.
Į slaugos ligoninę senoliai prašosi ne tik dėl socialinių problemų. Žiemą paūmėja lėtinės ligos, slidžiose gatvėse jie dažniau patiria traumas.
Pastaraisiais metais miesto Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje daugėja senyvų pacientų, kuriais nėra kam pasirūpinti, nes jų vaikai ir anūkai emigravę į užsienį.
Pašlijus sveikatai vienintelis išsigelbėjimas yra slaugos ligoninės.
Nemažai ligonių į Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę perkeliami iš Respublikinės Panevėžio ligoninės.
Tai – žmonės, kurie sirgo sunkiomis ligomis ar buvo patyrę traumų, ir jiems reikalingas ilgas palaikomasis gydymas, slauga ar reabilitacija.
Inga SMALSKIENĖ , Sekunde.lt
