Finansinių sandorių mokestis turi tapti ES revanšu prieš bankus, prisidėjusius prie ekonomikos krizės. Tačiau jis kur kas labiau gali paveikti privačius investuotojus ir pačias valstybes.
Finansinių sandorių mokestis turėtų tapti ES vyriausybių revanšu prieš finansų institucijas, kurios kaltinamos prisidėjusios prie ekonomikos krizės ir kurias mokesčių mokėtojų pinigais teko gelbėti pačioms valstybėms. Be to, šį mokestį įvesti besirengianti Europos Komisija (EK) atkreipia dėmesį į faktą, kad finansų sektorius iki šiol buvo apmokestinamas mažiau negu kiti ūkio sektoriai, o įgyvendinus šį pasiūlymą iš finansų sektoriaus būtų gauta nemažai papildomų mokestinių pajamų, kurios papildytų viešuosius finansus.
Remiantis EK parengtu siūlymu, šis mokestis būtų renkamas už sandorius, vykdomus tarp finansų įstaigų, kai bent viena sandorio šalis būtų įsikūrusi ES. Prekybai akcijomis ir obligacijomis būtų taikomas 0,1 proc. tarifas, o kitiems išvestiniams produktams – 0,01 proc. tarifas.
Finansinių sandorių mokesčiu būtų apmokestinama 85 proc. finansų įstaigų sudaromų finansinių sandorių, mokesčiai už juos turėtų būti mokami nepriklausomai nuo to, kur – organizuotoje ar užbiržinėje rinkoje – vyktų sandoriai. EK skaičiavimais, per metus šis mokestis, jeigu jis būtų taikomas visose Bendrijos šalyse, padėtų surinkti 57 mlrd. eurų. Viena dalis šios sumos patektų į ES, o kita – į konkrečių valstybių narių biudžetus.
Vienuolika Bendrijoje esančių šalių sutinka nuo 2014-ųjų įsivesti finansinių sandorių mokestį. Jam šiuo metu pritaria daugelis euro zonos narių: Austrija, Belgija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Portugalija, Slovakija, Slovėnija ir Ispanija.
Švedai turėjo, bet atsisakė
Finansinių sandorių mokesčiui prieštarauja Jungtinė Karalystė, Švedija, Olandija, Lenkija ir kelios kitos valstybės. Britai yra suskaičiavę, kad iš EK suplanuotų 57 mlrd. eurų per metus maždaug 46 mlrd. eurų sumokėtų Jungtinėje Karalystėje veikiančios finansų institucijos, ir tai paskatintų šioje valstybėje įsikūrusias finansų institucijas savo operacijas perkelti į kitas šalis.
Kad toks nuogąstavimas gali būti pagrįstas, rodo švedų patirtis. Panašus mokestis Švedijoje buvo įvestas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dėl to nemaža dalis finansų institucijų iš Stokholmo pabėgo į Londoną. Šį mokestį galiausiai teko panaikinti. „Mes vis dar manome, kad finansinių sandorių mokestis yra labai pavojingas, – užsienio žiniasklaida cituoja Švedijos finansų ministrą Andersą Borgą. – Jis turės neigiamos įtakos augimui.“
Tiesa, Švedijoje šio mokesčio tarifas buvo kur kas didesnis, nei siūlo ES. Iš pradžių jis siekė 1 proc., o vėliau buvo padvigubintas.
Vyriausybė pasirengusi įvesti
Prisijungti prie valstybių, įsivesiančių finansinių sandorių mokestį, panoro ir Lietuva. Tai praėjusių metų pabaigoje po susitikimo su eurokomisaru Algirdu Šemeta pranešė naujasis šalies ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. „Sausio pradžioje Vyriausybė apsvarstys ir, manau, sutiks, kad Lietuva turi tapti dvyliktąja šalimi, kuri pritars finansinių sandorių mokesčiui“, – teigė A. Butkevičius.
Lietuvos bankas, remdamasis Austrijos ekonominių tyrimų instituto metodika, dar prieš kurį laiką suskaičiavo, kad apmokestinant tik centralizuotą prekybą akcijomis ir obligacijomis mūsų šalyje būtų surenkama maždaug 6,5 mln. litų finansinių sandorių mokesčio.
„Į mokestinę bazę įtraukus sandorių už biržos ribų ir išvestinių finansinių priemonių mainų apmokestinimą, Lietuvoje būtų surenkama maždaug 21 mln. litų“, – IQ yra sakęs Lietuvos banko Ekonomikos departamento Finansinio stabilumo skyriaus viršininkas Simonas Krėpšta.
Lietuvos bankų asociacijos vadovas Stasys Kropas yra minėjęs, kad įvesti finansinių sandorių mokestį vienoje ar keliose valstybėse būtų didžiulė klaida: „Jeigu mokestis bus įvestas vien ES, kaip rodo tyrimai ir poveikio įvertinimas, galima prarasti iki 90 proc. išvestinių priemonių rinkos. Iš Londono ir iš visos Europos jos gali persikelti į Azijos šalis – Singapūrą, Honkongą ir pan., nes rinka yra globali, o norint konkuruoti reikia turėti tinkamas sąlygas.“
Tam, kad taip nenutiktų, mokestis esą turėtų būti visuotinis. Tiesa, taip pat S. Kropas įspėjo, kad finansinių sandorių mokestį, jeigu jis bus įvestas, bankai gali perkelti klientams: „Tie, kurie pirks išvestines priemones arba akcijas, obligacijas, ir turės sumokėti tuos mokesčius.“
Peilis biržos likvidumui
Liūdnus padarinius prognozuoja ir vertybinių popierių birža. „NASDAQ OMX Vilniaus“ Rinkos operacijų departamento direktorius Saulius Malinauskas taip pat laikėsi nuomonės, kad mokestį sumokės ne finansų institucijos, o galutiniai investuotojai. Tai gali turėti tam tikrų padarinių rinkai ir jos dalyviams.
„Kapitalo rinkoje tai yra rinkos likvidumo mokestis. Likvidumo mūsų rinka šiuo metu tik siekia, nes jis labai mažas. Pavyzdžiui, vidutinė dienos apyvarta akcijomis Vilniaus biržoje trečią šių metų ketvirtį buvo tik 775 tūkst. litų. (…) Kadangi infrastruktūros esant tokiai veiklos apimčiai palaikyti neapsimokėtų, tai nulemtų mažų rinkų, įskaitant Lietuvos, uždarymą“, – tikino S. Malinauskas.
Jis pridūrė, kad mokesčio tarifas tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, formuojant rinką, yra gana didelis, nes jį ketinama skaičiuoti nuo kiekvienos operacijos. Planuojamas mokestis būtų 2,2 karto didesnis už pačios biržos taikomą komisinę įmoką, kuri sudaro 0,045 proc.
Be to, nors iš mokesčio surenkamos pajamos turėtų papildyti valstybės biudžetą, pajamų šalis gali netekti per kitas operacijas. Anot S. Malinausko, naujasis mokestis valstybei gali išauginti skolinimosi sąnaudas rinkoje. Mat investuotojai, kurie neišlaiko Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) iki išpirkimo datos, 0,1 proc. mokestį įskaičiuos į gaunamą pajamingumą. Sumažės ir VVP, ypač trumpalaikių, likvidumas, nes perleidžiant juos antrinėje rinkoje vėl teks mokėti po 0,1 proc. sandorio sumos.
„Pavyzdžiui, pirminio platinimo VVP aukcione 2012 m. lapkričio 5 d. vienų metų trukmės iždo vekselių pajamingumas buvo 0,628 proc. Norint parduoti juos antrinėje rinkoje vien mokestis sudarytų 0,2 proc. abiem sandorio šalims, t. y. 32 proc. gautinų pajamų“, – pavyzdį pateikė S. Malinauskas.
Birža yra suskaičiavusi, kad per metus investuotojai galėtų sumokėti iki 4,5 mln. litų finansinių sandorių mokesčio.
Žalos neįžvelgia
Tačiau kai kurie investuotojai, ekonomistai ar komentatoriai palaiko EK ir teigia, kad finansinių sandorių mokestis iš tiesų gali būti naudingas. Už jį pasisako milijardieriai Billas Gatesas ir Warrenas Buffettas. Pastarojo teigimu, ilgalaikiams investuotojams tokio dydžio mokestis apskritai neturėtų rūpėti. Juos remia ir JAV ekonomistas Paulas Krugmanas – jis šį mokestį yra pavadinęs spekuliantų apmokestinimu.
„Financial Times“ apžvalgininkas Johnas Plenderis dar prieš metus rašė, kad įvedus naująjį mokestį galbūt sumažėsianti finansinė prekyba nebūtinai bus blogas dalykas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius smarkiai išsipūtę bankų balansai yra prekybos tarp finansų institucijų, bet ne skolinimo verslui ar namų ūkiams rezultatas, o tokios veiklos nauda esą galima smarkiai abejoti. Apžvalgininko teigimu, vieninteliai, kurie tikrai pajus šio mokesčio naštą, bus algoritmus naudojantys investuotojai.
Finansinių sandorių mokesčio šalininkai teigia, jog jo tarifas toks žemas, kad jis negalėtų neigiamai paveikti ilgalaikių investicijų, tokių kaip gyventojų santaupos ar būsimos jų pensijos. Tad jis turėtų būti vadinamas ne pensininkų mokesčiu, o mokesčiu, skatinsiančiu fondus investuoti saugiai, padėsiančiu apsaugoti jų pensijas.
Savo skaičiavimuose EK remiasi Nyderlandų pensijų fondų pavyzdžiu. Daroma prielaida, kad pensijų fondas 10 mlrd. eurų sumą investuoja taip: 10 proc. į akcijas, 10 proc. į nekilnojamojo turto fondus, 70 proc. į vekselius ir obligacijas, 10 proc. į įvairias kitas priemones, tokias kaip indėliai ar nekilnojamasis turtas.
Jeigu fondas laikosi „pirk ir laikyk“ strategijos (pavyzdžiui, perka ką tik išleistas obligacijas ir laiko jas iki termino pabaigos), sumokama finansinių sandorių mokesčio dalis yra labai menka. Jeigu būsimas pensininkas investuoja 100 eurų per mėnesį, atmetus sandorio mokesčius, jo gauta grąža bus tokia, kokią jis gautų per mėnesį investavęs 99,92 euro. Be to, šiuos kelis euro centus žmogus prarastų tik tuo atveju, jei pensijų fondas nuspręstų visą mokesčio naštą perkelti ant fondo dalyvio pečių.
