Nesąžiningi sportininkai netenka iškovotų medalių ir galimybės dalyvauti varžybose. Darbo partijai (DP) už sukčiavimą politiniame ringe grėstų būti likviduotai. Kodėl gi ne?
DP ir jos vadovo Viktoro Uspaskicho bei jo artimiausių pagalbininkų Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės byla dėl galbūt nuslėptų pajamų ir nesumokėtų mokesčių turėtų būti baigta šiais metais – tai mėnesių klausimas.
Advokatai dar turi procesinių priemonių ją pavilkinti, tačiau atrodo, kad tam nėra didelio reikalo. Artimiausi rinkimai – tik Europos Parlamento ir tik 2014 m., todėl lieka abstraktus motyvas: atitolinti blogą pabaigą ir tikėtis, kad dar pavyks ką nors padaryti savo naudai. Jei DP ir jos nariams išties baigtųsi blogai, dar lauktų apeliacijos galimybė, kuri galutinį ir neskundžiamą sprendimą nukeltų metų pabaigos link.
Likviduoti DP, kuri teisiama kaip juridinis asmuo, galimybė yra. Tai numato partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas. Bet kas iš to? Galbūt yra racionalesnių priemonių priversti atlyginti valstybei dėl nesumokėtų mokesčių padarytą žalą. Baudžiamąją atsakomybę ir įkalinimą bus galima taikyti partijos vadovui ir jo talkininkams, jei, žinoma, bus įrodyta visų jų kaltė. Partija juk buvo tik įrankis.
Tačiau tokia argumentacija galima ir suabejoti: o koks atpildas laukia politinės jėgos už tai, kad ši sukčiaudama dalyvavo politiniame procese, nesąžiningai konkuravo su varžovais? Partija yra įrankis siekti politinės galios. Lyg lenktyninis automobilis (tiksliau būtų sakyti autobusas) lenktynėse, kurių prizas – valdžia.
Ir vis dėlto – kodėl gi ne?
Kasdienybėje už pavojingą vairavimą, pavyzdžiui, neblaiviam, automobilis konfiskuojamas ir atimama teisė vairuoti bet kurį kitą. Sporte nesąžiningai pasiekti rezultatai anuliuojami, medaliai atimami, o atletai diskvalifikuojami – kartais ir visam gyvenimui. Kodėl tai netiktų partijai?
Pagal Seimo rinkimų įstatymą norint diskvalifikuoti partiją reikia sučiupti ją per rinkimus – tuomet ji nebetenka kampanijos dalyvės statuso ir nebegali toliau juose dalyvauti. Jei politinė jėga nepagaunama iškart ir rinkimų rezultatai patvirtinami, o išrinktieji partijos sąrašo nariai gauna mandatus, lieka tik vienas aiškus būdas tuos mandatus atimti – apkaltos būdu ir tik iš kiekvieno parlamentaro individualiai.
Pavyzdžiui, jei paaiškėtų, kad 2012 m. rudenį per kampaniją kuri nors partija naudojo milijonus į apskaitą neįtrauktų litų politinei agitacijai, atsakomybė ir prarasti mandatą grėstų tik tai organizavusiems jos nariams. Su nusikaltimu tiesiogiai nesusiję, tačiau leisdami nelegalius pinigus į Seimą patekę parlamentarai galėtų ramiai pasilikti mandatus iki 2016-ųjų.
Žvelgiant iš politinio lauko tai atrodo neteisinga, tačiau pažįstant politinį lauką galima ginčytis, kad neteisinga būtų likvidacija: gerai ir sąžiningai pakračius visas didžiąsias partijas, jose būtų galima rasti didesnę ar mažesnę tamsių atspalvių buhalteriją.
Likvidacija – kraštutinė priemonė
Valstybei svarbesnė fizinio asmens baudžiamoji atsakomybė, o dėl juridinio asmens svarbiau tai, kad šis atlygintų žalą. Likvidavus partiją nebeliktų ir subjekto, kuris galėtų žalą atlyginti, kaip mano Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės profesorius Aurelijus Gutauskas.
„Nėra kliūčių likviduoti, tačiau ir ES rekomendacijose pasisako už tai, kad juridiniams asmenims būtų taikomos finansinės ekonominės sankcijos“, – sakė MRU Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas.
Už tą patį nusikaltimą bausti ir partiją, ir jos narius būtų galima, nes tai skirtingi asmenys – dvigubo baudimo nebūtų. Tačiau DP teisiama pirmą kartą, be to, nėra pagrįstų įtarimų, kad jos nelikvidavus toliau būtų užsiimama nusikalstama veikla. Tai tolina šią partiją nuo griežčiausios sankcijos – likvidavimo.
Antras blogiausias dalykas – skilimas
DP statute yra štai toks tekstas: „Pašalinimas iš Darbo partijos: pažeidus Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus.“ Skamba taip, lyg prisidirbęs partijos narys gali būti, o ne privalo būti pašalintas. Įdomu, kaip būtų elgiamasi su DP siela V. Uspaskichu.
Jei įrodžius narių nusikaltimus DP nebūtų naikinama, kitas didžiausias pavojus (neskaitant rinkimų, kuriuose rinkėjų verdiktas – menkai tenuspėjamas) yra šios politinės jėgos skilimas. Iki šiol visi be išimties nariai DP bylos ir partijos lyderių neliečiamybės klausimu buvo lojalūs. Toks ir buvęs prie DP prisiglaudusios Naujosios sąjungos lyderis, dabartinis pirmininko pavaduotojas Artūras Paulauskas. Kai kuriuos jo apie V. Uspaskichą anksčiau pasakytus žodžius galima interpretuoti taip, lyg pats A. Paulauskas būtų paskatinęs DP juodosios buhalterijos tyrimą.
Likus be vadovybės gali pradėti ryškėti partijos skilimas, kuris būtų į naudą socialdemokratams – pagrindiniams konkurentams ir kartu partneriams.
Likus be vadovybės gali pradėti ryškėti partijos skilimas, kuris būtų į naudą socialdemokratams – pagrindiniams konkurentams ir kartu partneriams. Neatmestina, kad socialdemokratai gali mėginti prisivilioti dalį DP narių pas save.
DP yra tokių veikėjų kaip Loreta Graužinienė, kuri demonstruoja ypatingą ištikimybę V. Uspaskichui. Tai ji važinėjo į Rusiją, kur teisėsaugos vengė partijos lyderis pačioje juodosios buhalterijos bylos tyrimo pradžioje, kaip pabrėžė politologas Mažvydas Jastramskis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas. Jo nuomone, įmanomas „Pakso variantas“, kai pagrindinis lyderis lieka nuošaly, o prie partijos vairo stoja patikėtinis.
Tiesa, reikia prisiminti, kad tuo patikėtiniu V. Uspaskichui išvykus į Rusiją tapo Kęstutis Daukšys. Jis, rodos, dabar nustumtas į šalį – negavo nei ministro portfelio, nei Seimo pirmininko ar pavaduotojo posto. M. Jastramskio nuomone, K. Daukšys gali būti žmogus, aplink kurį burtųsi nelojalieji, tačiau pabrėžė, kad tai tik spėlionės.
