Tarp žodžių junginių „sėkmės sulaukęs menininkas“ ir „verslus menininkas“ vis dažniau linkstama padėti lygybės ženklą. Kodėl Lietuvoje dar sunku suvokti meno ir verslumo jungties pranašumus, aiškinosi IQ.
Pasakyti, kad menas yra perkamas, – nei nauja, nei originalu. Kad jis turi būti matomas – juo labiau. Pianistas Edvinas Minkštimas, pasisėmęs patirties Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse, atvykęs į Lietuvą pastebi, kad čia menininkai silpnokai perėmę verslumo pradmenis, menkai suvokia jų naudą ar sugeba patraukliai pateikti savo kūrybą. „Šiais laikais patrauklumas yra pirmiau už kokybę“, – pabrėžia E. Minkštimas. „Įsivaizduokit, kas būtų, jei Lietuvoje surengčiau Baracko Obamos koncertą filharmonijoje. Nesvarbu, kad B. Obama nemoka groti jokiu muzikos instrumentu, tačiau į tokį koncertą žmonės plūstų“, – toliau provokuoja pianistas. Jis įsitikinęs, kad galima įpiršti net ir visiškai vidutinį ar net jokios meninės vertės neturintį produktą, tačiau jei jį gerai išreklamuosi ir įtikinsi žmones, kad jiems privalu tai pamatyti ar įsigyti, tai atneš didelę sėkmę. B. Obamos atveju net įtikinėti nereikėtų – žmones priviliotų vardas.
Muzikanto manymu, dažnas meno kūrėjas Lietuvoje pasižymi naivumu ir kantriai laukia savo žvaigždžių valandos, kol jo kūrybą atras patys žmonės. Užsienyje jau seniai pučia kiti vėjai – verslumo studijos ne vieną dešimtmetį dėstomos įvairių krypčių menininkams, jie ruošiami ne loterijai „pastebės ar ne“, o konkurencingai meno rinkai. Įprasta, kad rinkodaros triukai menininkų galvose sukasi greta kūrybinių idėjų. Kodėl tai vangiai perprantama lietuviams, sunku pasakyti, tačiau reikėtų pabrėžti ir kitą svarbų niuansą – verslumas ir meno pojūtis vis dėlto yra skirtingi pradai ir juos abu turi ne visi žmonės.
Kaip ir E. Minkštimas prestižinėje Niujorko Julliardo mokykloje mokęsis pianistas Kasparas Uinskas IQ pasakoja, kad tiek užsienyje, tiek Lietuvoje pažįsta menininkų, kurie sugeba suderinti ir viena, ir kita: kurti meną ir tuo pačiu pasižymėti konstruktyviu vadybininko mąstymu. Muzikas ilgainiui įsitikino pats nesantis iš jų. Grįžęs po studijų JAV ir degdamas noru gimtinėje išbandyti naujas idėjas, K. Uinskas ėmėsi steigti organizaciją „Naujoji muzikų karta“ ir įvardijo sau tikslą – Lietuvos scenoje pristatyti talentingiausius jaunuosius atlikėjus iš įvairių šalių. „Tuomet turėjau viltį, kad sugebėsiu suderinti ir savo koncertinę veiklą, ir įgyvendinti tos įstaigos tikslus. Tačiau tų abiejų dalykų daryti gerai man nepavyko. Pastebėjau, kad ta visa energija, kiek jos skyriau savo naujajai veiklai, „nusiėmė“ nuo mano meninės pusės“, – pasakoja pianistas.
K. Uinskas suprato, kad reikia daryti arba viena, arba kita. Laimė, jam į pagalbą atėjo žmona – ji pasinėrė į „Naujosios muzikų kartos“ vadybą, o pianistui liko meninė, patariamoji dalis. „Iš karto pamačiau, kaip tai teigiamai atsiliepia mano kūrybai, savo koncertinėje veikloje. Galėjau grįžti prie muzikos visu pajėgumu. Supratau, kad muzika reikalauja šimtaprocentinio atsidavimo, tai labai kaprizingas dalykas, kuris nemėgsta dalytis“, – pabrėžia K. Uinskas. Pragmatinis mąstymas, pianisto nuomone, taip reikalingas vadyboje, visiškai netinka muzikoje ar apskritai mene. Menininko mąstymas, emocijos vystosi kardinaliai skirtingai, tad pereiti nuo vadybos prie muzikos K. Uinskui užimdavo labai daug laiko.
Lietuvoje pianistas pastebi, kad iš tiesų menininkai yra gana naivūs ir nelabai lankstūs. „Talentas ir sugebėjimas gerai atlikti savo darbą yra pagrindas, bet to neužtenka“, – remdamasis asmenine patirtimi teigia muzikas. K. Uinsko pavyzdys rodo, kad idealiausia, kai menininkas randa žmogų, kuris gali užsiimti kūrybinės veiklos vadyba. „Pažįstu atlikėjų, kurie patys mėgina užsiimti savo koncertinės vadybos reikalais, ir tai jiems atima tiek laiko, kad jie net praranda savo formą ir pradeda blogiau groti. Gal jiems ir atsiveria platesnės galimybės koncertuoti, bet viskas turi savo kainą“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Panašūs dėsniai galioja ne tik muzikoje, bet ir kitose meno srityse. Fotografas Tomas Griškevičius-Černiševas mano, kad iš tiesų verslumas menininkui reikalingas tiek, kiek jis nori pragyventi iš savo darbų. „Juokingiausia (o gal ir ne) tai, kad nepažįstu nė vieno Lietuvos fotografo, kuris galėtų pragyventi vien iš parduodamų autorinių darbų. Ne iš suteikiamų paslaugų, projektų ar stipendijų, o tik iš autorinių darbų. Suprantamiau kalbant, pragyventi parduodant tik tai, kas yra atspausta ant fotopopieriaus“, – aiškina T. Griškevičius-Černiševas. Kalbėdamas apie pragyvenimą, fotografas galvoje turi būtiniausius poreikius: būsto išlaikymą ir maistą. Apie fotoaparatūros atnaujinimą ar keliones, fotografo manymu, net užsiminti nevertėtų. „Išeitis galėtų būti meno vadybininkas, kuris su pasididžiavimu tartų: „Žinai, šitą tavo darbą galėčiau pasiūlyti už 100 eurų vienai aukšto lygio galerijai Mozambike, turiu ten kontaktų“, – įsivaizduoti mėgina pašnekovas.
Gyvendamas Buenos Airėse fotomenininkas atrado ir kitą, dabar dažnai paties praktikuojamą, meno verslo būdą – prekybą gatvėje. Argentinos sostinėje sėkmingai fotografijas pardavinėjęs T. Griškevičius-Černiševas nusprendė išbandyti, kiek šis būdas veiksmingas gimtojoje šalyje. Pasirodo, kad ir Lietuvoje gali neblogai sektis. Fotografas tikina, kad pirkėjų pats neieško ir dieną naktį nesuka galvos, kur dar parduoti savo darbų: gatvėje pirkėjai patys jį susiranda, paprašo kontaktinių duomenų, susisiekia su juo ir vėliau.
T. Griškevičiui-Černiševui susidaręs toks įspūdis, kad Lietuvoje verslus menininkas laikomas prastesnio lygio ar bent jau jam turėtų būti gėda dėl savo verslumo. „Visai neseniai kalbėjau su antro kurso Vilniaus dailės akademijos fotografijos studentu. Jis minėjo, kad būsimieji menininkai gėdijasi, jeigu tenka dirbti kokį nors darbą, susijusį su komercija. Stengiasi tą darbą padaryti paslapčia, kad tik nesužinotų kiti studentai arba dėstytojai. Kaip supratau, viskas dėl to, kad iš kažkur atsiradęs absurdiškas suvokimas, kas yra „lygis“ ir kas ne, – stebisi pašnekovas. – Kaip gali būti gėda, jeigu tu dirbi? Ar tai būtų vestuvės, ar kitų renginių fotografavimas – tai darbas. Man sunku pasakyti, kiek iš tokio fotografavimo išeina vadinamojo meno, bet jeigu žmogus pragyvena iš to būdamas VDA studentu, manau, tai pagirtinas, o ne gėdingas dalykas.“
Apie tai, kaip verslumo įgūdžius jauniesiems menininkams diegia Lietuvos aukštosios mokyklos, – kitame IQ savaitraščio numeryje.
