Koks pasaulis mūsų laukia 2013-aisiais? Vilksis 2012-ųjų palikimo šleifas, rasis naujų iššūkių ir sukrėtimų.
Sausio 21 d. antrai kadencijai JAV prezidento poste prisieks Barackas Obama. Galingiausiai pasaulio valstybei iššūkių netrūks nei pačioje šalyje, nei užsienyje – nuo ekonominių problemų ir bandymų griežtinti ginklų kontrolę iki neramumų Artimuosiuose Rytuose, Irano ir Šiaurės Korėjos atominių programų bei santykių su naująja Kinijos valdžia.
Vis dėlto istorija rodo, kad per antrą kadenciją prezidentai jaučiasi daug laisviau ir elgiasi drąsiau, nes nebereikia galvoti apie perrinkimą. Todėl galbūt pagaliau bus įgyvendintas dar 2008-ųjų B.Obamos rinkimų kampanijos šūkis „Yes, we can!“ („Taip, mes galim!“). Pirmą savotišką pergalę (susitarimą, kuris esą leis išvengti vadinamojo fiskalinio skardžio) B. Obama jau pasiekė. Su užsienio politikos iššūkiais jam turėtų padėti dorotis daug patirties politikoje turintis buvęs kandidatas į prezidentus Johnas Kerry. Tačiau lengva nebus.
Kitą dieną po naujo seno JAV prezidento inauguracijos Izraelyje vyks parlamento rinkimai, kuriuose pergalė prognozuojama dabartinio premjero Benjamino Netanyahu „vanagams“. Praėjusių metų pabaigoje konfliktas Artimuosiuose Rytuose tik per plauką neperaugo į naują karą. Neką ramiau aplinkinėse valstybėse: Sirijoje tęsiasi pilietinis karas ir vis daugiau bendražygių išduoda prezidentą Basharą al Assadą. Kokių priemonių pasiruošęs imtis šis diktatorius, kad išlaikytų valdžią? Kas bus po to, kai jis bus nuverstas? Egipto, Libijos pavyzdžiai džiugiai nenuteikia. Arabų pavasaris virto arabų žiema.
Dar vienas Artimųjų Rytų veikėjas Iranas jau daugybę metų neduoda ramybės dėl savo branduolinės programos. Birželio 14 d. įvyks Irano prezidento rinkimai, ir jie greičiausiai baigsis neramumais.
Šiaurės Korėjoje – kitoje „blogio ašies“ valstybėje, nepaisant tarptautinio spaudimo ir nepritekliaus, įgyvendinančioje savo branduolinę programą, neramumų lyg ir neturėtų būti. Bet neįmanoma prognozuoti įvykių šioje uždariausioje pasaulyje totalitarinėje valstybėje. Bet ir be jos Tolimuosiuose Rytuose atsiranda daugiau potencialių konfliktų židinių. Visų pirma, tai ginčytinos salos. Kinija, kurios ekonomika sparčiai auga, toliau didina ir karinę galią. Kokia bus naujojo jos lyderio Xi Jinpingo politika? Kietakaktiška ir nacionalistiška?
Ne mažiau klausimų kelia ir ideologinę krizę išgyvenančio Vladimiro Putino režimas Rusijoje. Praėjusių metų pabaigoje pradėta antikorupcijos kampanija tik laikinai pakėlė prezidento reitingus. Nors įstatymai griežtėja, opozicija stiprėja, todėl V. Putino valdžiai būtina surasti naują ideologinį pagrindą. Jei tai bus tradicinis imperializmas, šalims kaimynėms, tarp jų ir Lietuvai, gero tikėtis neverta, o ir užstoti nelabai bus kam.
Kaip jau minėta, JAV turės ir taip daug rūpesčių, o ES 2013-ieji gali virsti kovos už išlikimą metais. Ekonominės prognozės – tragiškos, vokiečiai pavargo būti ES veltėdžių mecenatais. Rugsėjo 22 d. Vokietijoje vyks parlamento rinkimai ir valdžią išlaikyti siekiančios kanclerės Angelos Merkel tonas dar griežtės kalbant apie ES. Be to, Bendriją ir jos valstybes nares persekioja separatistinės nuotaikos – nerimsta amžini euroskeptikai britai, nuo kurių pačių atsiskirti siekia škotai. Skęstantį Ispanijos laivą grasina palikti katalonai.
Nieko radikalaus
Būtent tokių nuotaikų kontekste Lietuva antrą šių metų pusmetį perims pirmininkavimą ES. Bus nelengva. Tai suvokia visi, todėl nekeliama labai ambicingų uždavinių – svarbiausia, kad pirmininkavimas praeitų be sukrėtimų.
Panašiai galima apibūdinti ir visą 2013-ųjų Lietuvos užsienio politiką. Nors pasikeitė diplomatijos vadovas, visus užsienio politikos svertus stipriai laiko prezidentūra. Ambicinga regiono centro ir demokratijos plėtros pietryčių kryptimi idėja liko praeityje. 2013-aisiais toliau bus puoselėjama šiaurės kryptis ir draugystė „ne su ubagais“. Naujosios Vyriausybės santykiai su prezidente Dalia Grybauskaite ir taip įtempti, o dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius yra patyręs diplomatas ir veikiausiai nenori būti išsiųstas į „šiltą vietelę“ Afganistane.
Be to, isteriška ir stipri konservatorių opozicija, pasinaudodama socialdemokratų kompleksais, apribos bet kokias galimybes pagerinti santykius su Rusija (tiesa, svarbiausias santykių atšilimo veiksnys – paties Kremliaus pozicija, kuri smarkiai nesikeis). Panašios perspektyvos ir kalbant apie Baltarusiją. Dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos dalyvavimo Vyriausybėje tam tikri pokyčiai į gera galimi bendraujant su Lenkija, bet kažkada bent jau žodžiuose gyvavusią strateginę Vilniaus ir Varšuvos partnerystę geriau pamiršti. Ir nereikia dėl to kaltinti vien prezidentūros – Lenkija turi savo užsienio politikos dienotvarkę.
