Lietuviško kino gerbėjus pastaruoju metu periodiškai pasiekia pranešimai apie režisierės Kristinos Buožytės filmo „Aurora“ sėkmę tarptautiniuose festivaliuose. Jau šią savaitę filmas pagaliau pasirodys ir Lietuvos kino teatruose. IQ žvilgtelėjo į filmo kūrimo užkulisius ir kartu su specialiųjų efektų kūrėjais kadras po kadro sekė „Auroros“ kūrimo keliu.
Šita jūra iš tiesų yra Latvijos upė. Šio pastato buvo pastatyta tik pusė. Šis įspūdingas kraštovaizdis išties yra žvyro karjeras prie Vilniaus. Pirmame plane matomas akmuo ir smėlis ant jo sukurti kompiuteriu, o toliau gulintys akmenys – tikri.
Klausydama tokių kompiuterinės grafikos studijos OKTA vadovo Vitalijaus Žuko aiškinimų rizikuoju pajusti, kaip atveriama kūrybinė virtuvė sužlugdo kino magijos stebuklą.
Tačiau baiminuosi be reikalo. Nors prie šio filmo OKTA specialistai su partneriais iš užsienio paplušėjo kaip reikiant, plika akimi daugybė gudrybių lieka nematomos.
„Man buvo labai malonu perskaityti vieną recenziją, kurioje parašyta, kad filmas beveik be specialiųjų efektų. Mums tai buvo komplimentas“, – šyptelėjo V. Žukas. Jau sumontuotoje juostoje yra daugiau kaip 200 kadrų, kuriems buvo reikalingi specialieji efektai.
Nesiekė priblokšti efektais
Antrasis pilnametražis K. Buožytės filmas – tai mokslinės fantastikos melodrama. Juostoje pasakojama jauno vyro Luko (aktorius Marius Jampolskis) istorija jam sutikus dalyvauti moksliniame eksperimente. Kartu su komos ištikta mergina Aurora (aktorė Jurga Jutaitė) Lukas pasineria į didžiulį nuotykį pasąmonėje, neišvengiamai paveikiantį ir realųjį Luko gyvenimą.
Filmo kūrėjai teigia, kad „Auroroje“ vienodai svarbūs abu raktažodžiai – tiek „mokslinė fantastika“, tiek „melodrama“. Todėl V. Žuką nuoširdžiai prajuokina retkarčiais išgirstami atsiliepimai, esą nieko įspūdingo tie specialiųjų efektų kūrėjai neparodė.
„Mūsų tikslas buvo ne sukurti ką nors panašaus į „Transformerius“, bet perteikti meninį sumanymą. O specialieji efektai reikalingi nebūtinai tam, kad nustebintum žiūrovą. Kartais jų žiūrėdamas filmą net nepastebi. Be to, specialieji efektai yra ir būdas sutaupyti. Pastatyti namą yra daug brangiau, nei sukurti jį 3D formatu“, – aiškino V. Žukas.
Į kino kūrėjų komandą OKTA studijos specialistai įsiliejo jau po to, kai visas filmas buvo nufilmuotas. Kompiuterinės grafikos specialistai peržiūrėjo dar negalutinio montažo juostą ir labai tuo susidomėjo.
V. Žukas pasakojo, kad specialiesiems efektams skirtos lėšos buvo tokios menkos, kad tos sumos jis niekuomet viešai neįvardys. Tačiau kiauroka filmo kūrėjų kišenė neatbaidė nuo noro prisidėti prie „Auroros“ kūrimo. OKTA studijos vadovas pabrėžė, kad jei juostos kūrėjai į specialiųjų efektų meistrus būtų kreipęsi anksčiau, jiems būtų pavykę sutaupyti nemažai pinigų.
Vienas įrodymų – įmantrus, neįprastų formų pastatas, kuriame vyksta dalis filmo istorijos. „Auroros“ žiūrovai mato įspūdingą statinį atokioje vietovėje, o iš tiesų jo buvo pastatyta tik pusė – kita dalis yra specialiųjų efektų kūrėjų darbas.
„Jei filmo kūrėjai būtų į mus kreipęsi dar prieš pradėdami filmuoti, jie būtų sutaupę daugybę statybos darbams skirtų lėšų. Mums juk nėra didelio skirtumo, kompiuterine grafika sukurti visą ar pusę namo“, – pasakojo V. Žukas.
Tai, kad su specialiaisiais efektais pavyko susitvarkyti puikiai, liudija ir filmo sėkmė tarptautiniuose festivaliuose. Tarp svarbiausių „Auroros“ pelnytų įvertinimų – specialusis prizas Karlovi Varų kino festivalyje, Europos fantastinių filmų festivalių asociacijos skirtas prizas, geriausio Europos fantastinio filmo titulas Ispanijoje vykusiame Sidžeso festivalyje.
„Rytų Europoje sukurti filmai neretai pasižymi bloga postprodukcijos kokybe. Todėl į juos tarptautinėje arenoje ir žiūrima skeptiškai. Bet šiuo atveju sugebėjome tokią nuostatą panaikinti“, – sakė V. Žukas.
Sudegino tris garsiakalbius
Visgi poreikis sutaupyti – toli gražu ne vienintelė funkcija, kuri filme buvo patikėta specialiųjų efektų kūrėjams. Teko ieškoti ir daugybės meninių sprendimų, pavyzdžiui, kaip atskirti dvi filmo veiksmo erdves – realųjį ir pasąmonės lygmenį, kuriame vyksta Luko ir Auroros istorija.
Idėja, kaip ekrane perteikti skirtingus sąmonės ir pasąmonės vingius, kilo filmo bendraautoriui prancūzui Bruno Samperiui. Užduoties perteikti Luko prisijungimą prie Auroros sąmonės iš pradžių ėmėsi vienas prancūzų dizaineris, tačiau netrukus jis šio darbo atsisakė.
Tada scenarijaus bendraautoriui B. Samperiui kilo mintis panaudoti vandenį. Buvo sukonstruotas specialus aparatas su garsiakalbiu, o jo viršuje pastatytas dubuo vandens. Tam tikru dažniu leidžiami garsai sujudindavo vandenį. Nors taip buvo sudeginti net trys garsiakalbiai, o sprendimo paieškos ir tai techniškai įgyvendinti užtruko maždaug tris mėnesius, rezultatu kūrėjai liko patenkinti.
„Bruno pateikdavo mums menines užduotis. Jis paaiškindavo, ko norėtų, o mes galvodavome, kaip jo idėją įgyvendinti techniškai“, – bendradarbiavimo su prancūzų kūrėju praktiką atskleidė V. Žukas.
Svarbus vaizdinis filmo elementas – eksperimente dalyvaujančių mokslininkų kompiuterių ekranuose matomi neuroniniai žemėlapiai. Iš tiesų filmuojant didžiąją dalį laiko kompiuterių ekranuose buvo matomas tiesiog žalias fonas. Tai, ką ekranuose išvys filmo žiūrovai, jau specialiųjų efektų kūrėjų darbas.
Nuoga ir tikra
Filmo kūrėjams teko prikišti rankas ir prie intymių scenų. Vienoje jų stebint susipynusius nuogus kūnus iš pradžių sunku suprasti, kas čia ne taip. Tik vėliau pamatai, kad ten, kur baigiasi kaklas ir turėtų prasidėti galva, kūnas perauga į kitą kūną.
„Aktorė (J. Jutaitė – IQ) buvo labai drovi, nenorėjo filmuotis nuoga, todėl visos tos intymios scenos sukurtos kompiuteriu“, – pareiškė V. Žukas ir čia pat prisipažino pajuokavęs. Anot jo, sukurti tokias scenas kompiuteriu būtų buvę itin sunku.
Tikra yra ir filme matoma Kuršių nerija, kur buvo filmuojama vos vieną dieną, ir Nacionalinis operos ir baleto teatras. Filmo bendraautoris B. Samperis vėliau juokavo į „Aurorą“ įtraukęs viską, kas jam Lietuvoje patiko labiausiai, – Nidą ir teatrą.
