Italų žurnalistė ir rašytoja Renata Molho ilgai kaupė vieno reikšmingiausio savo šalies dizainerio gyvenimo epizodus. Sudėjusi juos drauge pateikė žavinčią, o kartais ir dviprasmius nusistebėjimus keliančią istoriją „Būti Armani“. Italų kūrėjo istoriją skaitė ir pasidalyti mintimis sutiko žymūs Lietuvos dizaineriai Giedrius Paulauskas ir Egidijus Sidaras.
Municipaliniame Pjačencos teatre vyksta repeticija. Scenoje plastiškai juda aktoriai, o žiūrovų salėje blizga keturios akys. Tai du berniukai. Vienam trylika, kitam – aštuoneri. Aštuonmetis nemirksėdamas stebi vaidinimą ir bjaurisi dirbtiniais perukais, krintančiais nuo aktorių galvų. Tai Giorgio, o šalia jo neramiai muistosi brolis Sergio. Mažuosius Armani į teatrą atvedė senelis, gaminęs nelemtus perukus teatro artistams.
Paaugus teatras persikėlė į Armani namus. Atsiskleidė Giorgio talentas gaminti ir valdyti lėles, o brolis Sergio tapo nepralenkiamas įgarsindamas personažus. Armani duetas rengdavo pasirodymus klebonijoje, kurią jiems užleisdavo parapijos kunigas. Teatras, o vėliau kinas ištraukdavo vaikus iš pilkų miestelio gatvių, kuriose griaudėjo Antrojo pasaulinio karo bombos.
Dizaineris Giedrius Paulauskas pastebi, kad jau vaikystėje pasireiškęs Giorgio Armani jautrumas estetikai ir trauka teatrui pateikė užuominų apie puikiai išlavintą stiliaus uoslę. Tačiau tam, kad pribręstų lemiamam įvykiui, reikėjo dar ilgokai paklaidžioti jaunystės labirintais, kurie bloškė į medicinos studijas, o vėliau – į kariuomenę. Tik laimingas atsitiktinumas lėmė, kad Giorgio išgirdo apie laisvą darbo vietą universalinėje parduotuvėje „La Rinascente“. Tai buvo pirmoji akistata su mada, taip pat ir pirmasis įsimylėjimas.
Tylus pasaulio stebėtojas
Gyventi karo matais reiškia būti stiprių išgyvenimų liudytoju. Ne vienas jų palietė ir Armani šeimą. Vienas aštriausių – dėl dalyvavimo fašistinėje politikoje buvo įkalintas Ugo Armani – Giorgio tėvas. Vaikų atmintyje visam gyvenimui įsirėžė vaizdiniai, kaip pro spygliuotą tvorą kalinių būryje matydavo tėvo veidą.
Galbūt paveiktas niūrių gyvenimo epizodų Giorgio visuomet labiau mėgo klausytis nei atvirai reikšti savo mintis. Drovus sudėtingo charakterio pasaulio stebėtojas – tokį Giorgio atsimena vaikystės draugai, taip jį apibūdina ir kolegos. Dizaineris Egidijus Sidaras svarsto, kad būtent neišsemiama rimtis ir susikaupimas atvedė G. Armani ten, kur jis ir siekė būti: „Armani – tikras kūrėjas. Kiekvienas, nors ir mažas, laimėjimas jį stumteli į priekį. O mažesnė ar didesnė nesėkmė tik dar labiau didina susikaupimą ir pasiryžimą siekti daugiau.“
Žmonės, prakalbinę Armani
Nelaimingas princas – šį epitetą 1993-iaisiais vienoje italų rašytojo knygoje užsitarnavo G. Armani. Susirūpinęs ir nekalbus dizaineris atstūmė ne vieną gerbėją. Tačiau tai mažiausiai rūpėjo žmogui, kuris į savo aplinką priėmė tik jo pasitikėjimą pelniusius žmones.
„Švęsdamas savo šešiasdešimtąjį gimtadienį G. Armani nekvietė jokių žvaigždžių, nors pažinojo kone visą Holivudą. Šventėje buvo tik ištikimi darbuotojai ir artimi giminaičiai. Jis negalėjo pakęsti išsišokimų, jei galėjo, vengė viešumos. Baiminosi, kad tai pakenks verslui, o pastarąjį vadino savo sūnumi“, – pastebi Giedrius Paulauskas.
Išskirtiniu gyvenimo sąjungininku tapo kompanionas Sergio Galeotti. Užsikrėtęs šio toskaniečio entuziazmu, dizaineris 1975-aisiais pasiryžo įkurti G. Armani akcinę bendrovę. Leisdamiesi į nuotykį su menkais finansiniais ištekliais, pradedantys verslininkai turėjo parduoti Giorgio automobilį „Volkswagen Bug“, kad galėtų atidaryti savo biurą. Kai dešimtmetį kurtą šių draugų pasaulėlį sudrebino žinia apie Sergio ligą, paties Giorgio gyvybę palaikė vien vaistai ir darbas. Dar ir dabar keliaudamas G. Armani visuomet vežasi besišypsančio Sergio nuotrauką. Tiems, kurie sugebėjo atskleisti šviesiąją G. Armani asmenybės pusę, dizaineris dovanoja visišką savo ištikimybę ir neblėstantį dėmesį.
Pirmieji šūviai į sėkmę
8-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis Italijos madai nebuvo palankus. Ne noras puoštis, o ypač sunkios ekonominės sąlygos prikaustė to meto visuomenės dėmesį. Tačiau nepabūgęs niūrių nuotaikų, dar tų pačių 1975-ųjų liepą G. Armani ir S. Galeotti pristatė pirmąją „Giorgio Armani“ vyriškų drabužių kolekciją pavasariui.
Po metų pasirodė pirmoji pavasario–vasaros kolekcija moterims, apie kurią kalbėjo ir Anna Piaggi: „Šioje pirmoje kolekcijoje buvo reikšmingų detalių, nors ji buvo labai subtili ir šiek tiek ironiška.“
Knygoje atrasti G. Armani karjeros akibrokštai įsiminė dizaineriui Egidijui Sidarui: „Kai Armani rengėsi pristatyti savo kolekciją Paryžiuje, atsirado techninių nesklandumų, dėl kurių jam nebuvo leista kolekcijos demonstruoti žiūrovams. Turint omenyje nepalaužiamą G. Armani užsispyrimą, pristatymas, žinoma, įvyko, žiūrovų salėje sėdėjo mados namų darbuotojai ir aptarnaujantis personalas. Vėliau prancūzai, nors ir nelabai entuziastingai, turėjo pripažinti itališką madą, o G. Armani sėkmingai rengia pristatymus Paryžiaus „Haute Couture“ mados savaitėse.“
Imperijos pamatas – nepasitenkinimas
Supratęs, kad pelnė pripažinimą, Giorgio pradėjo keisti merdinčias Italijos mados taisykles. Nepasitenkinimas tuomete situacija buvo dizainerio atspirties taškas, o vėliau ir varomoji jėga. Armani negalėjo pakęsti ano laikotarpio švarkų ir šis nepasitenkinimas tapo sukurtos imperijos pamatu. Ką tik iškilęs kūrėjas tyrė aplinką ir suvokė, ko trūko stilingai norintiems atrodyti italams: naujos elegancijos, pusiausvyros tarp formalaus kostiumo ir minkštumo bei atsipalaidavimo.
„G. Armani galėjo tapti bet kuo, nebūtinai dizaineriu. Jam sekėsi viskas, ko jis iki šiol ėmėsi. Dizaineris tapo apsėstas savo darbo. Išvydęs puikų rezultatą G. Armani tikėjo, kad galima padaryti dar geriau. Net pačiam geriausiam jo mados namų darbuotojui nebuvo lemta išgirsti saldžių komplimentų. G. Armani suvokimu, puikus darbas pastebimas savaime ir jo nereikia girti. Žinant tai, kad į mados verslą G. Armani atvedė visiškas atsitiktinumas, šiam dizaineriui randu vienintelį apibūdinimą – genijus“, – savo nuomone dalijasi G. Paulauskas.
Prireikė ketverių nepailstamo darbo metų, kol G. Armani išsiveržė į svaiginančias tarptautinės žvaigždės aukštumas. Išsilaisvinę iš giliai įsišaknijusio nevisavertiškumo komplekso, kuris neretai sušmėžuodavo kalbai pasisukus apie prancūzų madą, Giorgio Armani ir Sergio Galeotti pristatė naują terminą – Il Made in Italy – kuris tapo slaptažodžiu, atvėrusiu duris į naują, neretai skandalingą, tačiau neabejotinai pritrenkiančią Giorgio Armani epochą.
