M. Caballe globotinė N. Kazlauskaitė-Kazlaus į didžiąją sceną grįžta pasipildžiusi naujos patirties. Mudviejų susitikimas su operos soliste Nomeda Kazlauskaite-Kazlaus šį kartą prasideda motinišku pokalbiu apie beveik dviejų su puse dukrelę Odabellą – kaip ji auga, stebina, džiugina ir mamai vis daugiau laiko leidžia skirti operos scenai.
Paskutinis pasirodymas prieš pasitraukiant į motinystės užuovėją buvo vienas nuostabiausių N. Kazlauskaitės-Kazlaus koncertų Lietuvoje kartu su jos kūrybinės brandos krikštamote Montserrat Caballe. Ją Nomeda vadina ir neoficialia savo dukrelės krikštamote, didžiulėse koncertų salėse globojusia solistę, po širdimi nešiojusią gyvybę, ir ištikimai laikiusia paslaptį apie būsimos motinystės stebuklą.
„Nuo pat mūsų pažinties 2000-aisiais, kai po vokalo meistriškumo kursų Andoroje Montserrat mane pakvietė drauge dainuoti, svajojau kada nors kartu pasirodyti Lietuvos scenoje. Ir štai po dešimties metų svajonei buvo lemta išsipildyti – kartu dainavome privačiame koncerte Nacionaliniame operos ir baleto teatre, – ypatingą įvykį prisimena N. Kazlauskaitė-Kazlaus. – Dabar suprantu, kad tai buvo vienintelis ir nepakartojamas mudviejų pasirodymas mano šalyje.“ Kitą dieną po koncerto Nomeda pasitraukė į motinystės uostą. Nuo tada gyveno tyliai. Dainavo tik Odabellai. Balsas tuo metu kaupėsi didžiajai scenai, o menininkės siela pildėsi nauja patirtimi. Nė viena įgyta nedingo: brandžios ir jausmingos asmenybės gyvenimo medžio šakos ne tik sutvirtėjo, bet ir pasipuošė jaunomis atžalomis.
Pirmoji lietuviška Brunhilda
„Žinote, gero dainininko kūnas yra kaip sportininko – juk penkių valandų opera yra ilga distancija, kuriai įveikti reikia atitinkamo fizinio pasiruošimo. O balsas, panašiai kaip atleto raumenys, turi savotišką atmintį. Uždainavusi po pusantrų metų tylos pati nustebau – pertraukos lyg nebuvę“, – N. Kazlauskaitė-Kazlaus šį stebuklą vadina teisingu profesionalo įdirbiu, leidusiu kūrybinės pertraukos metu apsieiti tik su kasdieniais kvėpavimo pratimais.
Šiuo metu solistė repetuoja du pagrindinius vaidmenis Milano La Scalos teatre: Izoldos Richardo Wagnerio operoje „Tristanas ir Izolda“ bei Abigailės – Giuseppe Verdi „Nabuke“. „2013-ieji bus šių didžių kompozitorių metai, žymintys jų 200 metų gimimo jubiliejų – man, vagneristei, tai didelė šventė“, – pakiliai pasakojo dramatišką R. Wagnerio kūrybą dievinanti N. Kazlauskaitė-Kazlaus, 2007 m. įkūnijusi pirmąją lietuvišką Brunhildą Eimunto Nekrošiaus režisuotose „Valkirijose“.
Scena, į kurią prieš metus Nomeda grįžo, jos akimis žiūrint, nepasikeitė. Nors Lietuvoje jaučiamas naujovių vaikymasis, Europoje opera jau atsikratė neigiamos šiuolaikiškumo įtakos. N. Kazlauskaitei-Kazlaus svetimos šių dienų operos pastangos vaikytis populiarumo, maksimaliai priartėti prie masinio skonio. „Nepritariu kai kurių režisierių bandymams klasikinę operą padaryti aktualią, populiarią, pasitelkiant kūno kultą, primityvią intrigą. Europos scenos jau išaugo iš nuogų krūtų ir nešvankybių. Visada sakiau ir sakysiu, kad operos solistui pirmiausia reikia dainuoti, o ne šokti, šokinėti, demonstruoti kūną, rodyti pigius triukus“, – įsitikinusi solistė, neneigianti, kad jos profesijai geri aktoriniai įgūdžiai ar išvaizda netrukdo, tik svarbu nevirsti kordebaleto šokėju.
Už vertingas pamokas, kaip profesionalus dainininkas turi elgtis scenoje, N. Kazlauskaitė-Kazlaus dėkinga savo dėstytojui Jonui Rimantui Vaitkevičiui ir E. Nekrošiui. Iš jų išmoko, kad operos solisto judesiai ir teatrališkumas turi būti organiški, sklindantys iš vidaus, nekonkuruojantys su vokalu. „Dainuodama judu ir vaidinu taip, kaip jaučiu. Didinga muzika pati turi galių įtraukti žiūrovus ir nuteikti pakiliai“, – klasikinio žanro vėliavnešė suteikė ne vieną progą tuo įsitikinti savo pasirodymuose Maskvos Didžiajame, Barselonos Gran Teatre de Liceu, Ravenos Alighieri, Sankt Peterburgo Marijos ir kituose garsiuose Europos teatruose.
Galimybė dainuoti operą yra Dievo dovana, o galimybė dainuoti operą savoje šalyje – dar ir didelė laimė bei garbė. Šie jausmai N. Kazlauskaitę-Kazlaus iš didžiųjų Europos teatrų scenų visuomet sugrąžina į Lietuvą.
Susitikimų su lietuvių publika operos primadona visuomet laukia. Jai tai – tarsi širdies pareiga atsidėkoti už tai, ką gavo gimtinėje: neįkainojamas pedagogų pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pirmuosius pasirodymus scenoje, tėvų ir artimųjų suformuotus jos asmenybės pamatus.
Dramatiško soprano savininkė gyvenime dramų nesivaiko – kūrybinio įkvėpimo jai pakanka ir kasdienybės prozoje, kurios atvaizdu žavi ir mūsų liaudies dainos. „Tam, kad atlikėjas gerai atliktų dramatinius vaidmenis, nebūtina, jog jo paties gyvenimas būtų kupinas dramų. Dramatiškumas – tai galimų išjausti jausmų skalė, kuria atlikėjas yra apdovanotas arba ne. Jau seniai nebegyvenu savo personažų gyvenimo – pirmas ir paskutinis kartas buvo studijų laikais suvaidinta Karmen. Pamenu, ja kurį laiką jaučiausi net gatvėje, – šypteli dainininkė ir priduria: – Tačiau geras aktorius į skirtingus savo gyvenimo ar scenos vaidmenis turi gebėti persikūnyti per sekundę. To išmokau. Tai vadinu profesionalumu.“ Su vienu naujausių „gyvenimo vaidmenų“ – susigyventi su motinystę lydinčia buitimi – operos primadona dorojasi puikiai: filosofiškai ją vertina kaip „smegenų mankštą“, nežeidžiančią menininkės ego.
Montserrat šeimos narė
Naujamečių koncertų programa, N. Kazlauskaitės-Kazlaus rengiama su ispanų tenoru Oscaru Marinu, jos žodžiais, bus lengva ir ažūrinė, nuteikianti pakiliai ir leidžianti atsipalaiduoti. Tačiau tai nereiškia, kad ispaniška sarsuela, operetė ar miuziklas vokalo požiūriu nėra sudėtingi žanrai. „Programą sudarėme patys, bet nors visuomet pirmiausia galvojame, kas būtų įdomu klausytojams, nepamirštame ir savęs – kas įdomu mums patiems. Vien pataikauti publikos skoniui, mano nuomone, yra blogas tonas. Aukščiausio lygio atlikėjai stengiasi ne įtikti auditorijai, o nuspėti jos lūkesčius“, – panašu, Nomeda pirmiausia siekia būti atvira ir sąžininga pati sau. Galbūt dėl to didžiųjų teatrų režisieriai palieka jai daug erdvės improvizacijai repetuojant, leidžiančiai atskleisti ypatingus vokalinius bei aktorinius gebėjimus.
Tik panašus požiūris ir muzikinis pojūtis leidžia dviem dideliems atlikėjams jų pačių iniciatyva atsidurti vienoje scenoje. Ne su kiekvienu scenos partneriu gali improvizuoti. Tačiau su tuo, su kuriuo augai M. Caballe kūrybinėje šeimoje, įmanoma. „Su Oscaru susitikome 2000-aisiais, kai patekau į vadinamąją Montserrat šeimą. Mus sieja panaši muzikinė jausena, mes galime improvizuoti, todėl ir Lietuvoje koncertuojame ne pirmą kartą“, – sako Nomeda.
Kolekcionuoja „Šilką“
„Operos solistas turi turėti ne tik iš prigimties duotą gerą balsą, bet ir labai tvirtus techninius pagrindus, muzikinių, aktorinių sugebėjimų. O svarbiausia – Dievo patepimą, kad galėtų nutiesti tiltą tarp kompozitoriaus ir žiūrovo. Muzika neskamba natose ar klavyruose: reikia ypatingo muzikos atlikėjo gebėjimo jai perteikti ir sujaudinti klausytoją.“ Tokiais žodžiais pirmąkart susitikus N. Kazlauskaitė-Kazlaus apibūdino savo profesijos atstovus.
Tarp jų ne tik būti, bet ir ryškiai iš jų išsiskirti lietuvių operos solistei padeda ypatingas gyvenimo bendražygis – nuolatinis siekis tobulėti. „Žinoma, pirmiausia įpareigoja aplinka, kurioje dirbu, kolegos, kurie mane supa, – dideli žmonės parodo kelią tobulumo link. Šiam tikslui ribų nėra, mano įsitikinimu, tai – pagrindinis dalykas žmogaus gyvenime“, – šįkart susitikus kalba dainininkė ir nuklysta į vaikystės prisiminimus, kai į M. K. Čiurlionio menų mokyklą dardėdavo troleibusu su vokiečių kalbos žodynėliu rankose.
Mažoji Nomeda turėjo tikslą – kasdien išmokti bent po penkis naujus svetimos kalbos žodžius. Suaugusi ji atrado kitą aistrą – skaityti ir kolekcionuoti įvairiomis pasaulio kalbomis išverstą Alessandro Baricco romaną „Šilkas“ ir naują tikslą – išmokti dar vieną – japonų – kalbą. Visoms dainininkės jau išmoktoms suskaičiuoti nebeužtenka vienos rankos pirštų. „Mokėdama kalbas geriau pažįstu šalis, kuriose tenka būti, ir jų kultūrą. Gera pajusti ir tikrąjį originalo kalba parašyto kūrinio skonį – tik tokį skaitydama galiu perprasti savo personažų esmę, atskleisti įvairius jų charakterių atspalvius, galbūt net naujus, kitokius, dar kitų neatrastus“, – savo aistros užsienio kalboms priežastį bando nusakyti N. Kazlauskaitė-Kazlaus. Taip, ji nesigina, kad ateities kūrybiniuose planuose yra ir Tekančios Saulės šalis. Kitą kartą su Nomeda susitikusios turbūt jau kalbėsime apie įspūdžius iš ten, o kol kas atsisveikiname iki susitikimo koncertuose Naujųjų metų išvakarėse.
N. Kazlauskaitės-Kazlaus ir O. Marino naujamečiai koncertai: Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31), gruodžio 30 d., Lietuvos mokslų akademijos salė (Gedimino pr. 3, Vilnius), gruodžio 31 d.
