Jau kitą po majų kalendoriaus numatytos „pasaulio pabaigos“ pranašai pradės skaičiuoti dienas iki naujos apokalipsės. Jų artimiausią šimtmetį numatytos trys.
Per paskutinį praėjusio amžiaus šimtmetį pasaulio pabaiga žmonės buvo gąsdinami mažiausiai pusšimtį kartų. 2 tūkst. istorijos metų mena dar mažiausiai 200 pasaulio pabaigą pranašaujančių datų. Po majų kalendoriaus jų bus ne ką mažiau – visada atsiras spėjančių ir dar daugiau – tikinčiųjų pranašais.
Kompensuoja realybę
Jei racionaliai mąstančiam IQ skaitytojui atrodo, kad dienas iki Armagedono skaičiuoja tik kelios sektantų ar fanatikų grupelės, reikėtų paminėti praėjusiais metais naujienų agentūros „Reuters“ atlikto tyrimo rezultatus: 14 proc. Europos, JAV bei Pietų Amerikos gyventojų tiki, kad pasaulis pasibaigs dar jiems esant gyviems.
21 šalyje atliktos apklausos parodė, kad daugiausia tikinčiųjų pasaulio pabaiga – JAV bei Turkijoje (po 22 proc. respondentų), mažiausiai – Belgijoje (8 proc.), Jungtinėje Karalystėje (8 proc.) bei Prancūzijoje (6 proc.). Tyrėjai pažymi, kad labiausiai dėl pasaulio pabaigos išgyvena jaunesni nei 35 m. asmenys, taip pat ir žmonės, turintys žemesnį išsilavinimą bei gaunantys mažesnes pajamas.
Mokslinių argumentų trūkumas dažniausiai ir skatina žmones tikėti logiškai nepaaiškinamais reiškiniais, sutinka socialinių mokslų daktaras Artūras Deltuva: „Kas remiasi sveiku protu, racionaliais paaiškinimais, į tokius bauginimus kaip artėjanti pasaulio pabaiga reaguoja ramiau. Tokiomis pranašystėmis linkę tikėti tie, kurie labiau vadovaujasi emocijomis, spėjimais, nuojautomis.“
Dažniausiai žinią apie pasaulio baigtį skelbia religinių grupių atstovai, tačiau A. Deltuva nelinkęs kalbėti apie pranašystes vien religiškai. Visų pirma, pasaulio pabaigos vaizdiniai – filmuose, knygose ar, galiausiai, naujienų portaluose – žmogaus egzistencijai būtini išgyvenimai.
„Vienas paaiškinimų, kodėl domimasi pasaulio pabaiga, net tarsi mėgaujamasi tokiomis naujienomis – noras paerzinti save, patenkinti trūkstamų pojūčių poreikį. Jei nėra tam tikrų sukrėtimų asmeniniame gyvenime, kasdienėje buityje, žmogus jų susikuria pats – kad ir įsivaizduodamas katastrofą“, – aiškina psichologas.
Nerimtų žinių grėsmė
Pranašystės dėl pasaulio pabaigos dažnai siejamos ir su visuomeniniais, religiniais, kultūriniais pokyčiais. Iki švietimo epochos pranašystės dažniausiai buvo grindžiamos mistinėmis datomis ar religinių tekstų interpretacijomis, o šiandien pasitelkiamos naujienos, pavyzdžiui, apie kosmoso kūnus ir jų keliamą grėsmę.
Paneigti spekuliacijas nėra lengva net ir tos srities profesionalams. NASA neseniai platino vaizdo pranešimą, kuriame bando įrodyti, kad spekuliacijos apie neatpažintus objektus kosmose, grasinančius Žemei, yra nieko nepagrįstos.
Kalbos apie pasaulio pabaigą grasina rimtomis pasekmėmis – tai pripažįsta ir NASA. Dažniausiai tokios naujienos neigiamai paveikia vaikus. Vyresnysis kosmoso agentūros specialistas Davidas Morrisonas tikino, kad pasisakyti viešai privertė iš vaikų gaunami laiškai: „Per savaitę gaunu bent po vieną laišką iš vaikų, kurie mini savižudybę, nes baiminasi artėjančios pasaulio pabaigos.“
Įtikėję apokalipse elgiasi dvejopai – ruošiasi neva paskutinėms akimirkoms Žemėje, kitus mintys apie artėjančią pasaulio pabaigą verčia smurtauti. Spėjama, kad neseniai JAV Niutauno mokykloje siautėjęs žudikas, ten nušovęs 26 žmones, o vėliau nužudęs savo motiną ir nusižudęs pats, buvo apsėstas minčių apie pasaulio pabaigą. Prie to jį galėjo pastūmėti motina. Keli nepilnamečių, supanikavusių dėl pasaulio pabaigos, smurto protrūkiai užfiksuoti ir Kinijoje, kur informacijos sklaida gana griežtai ribojama.
Prie nepagrįsto tikėjimo pasaulio pabaiga prisideda ir fantastikos kūrėjų darbai. Pavyzdžiui, 7 iš 10 JAV daugiausia uždirbusių filmų – su apokaliptiniais siužetais. Psichologas A. Deltuva teigia, kad žmones žiūrėti tokio turinio filmus verčia ne tik nepasitenkinimas esama situacija, troškimas gauti aštrių pojūčių, bet ir tikėjimas, jog pasaulį tikrai kas nors išgelbės – jei vieniems tai Jėzus Kristus, pakviesiantis į Dangaus karalystę, kitiems tai – juodu kostiumu apsitempęs Betmenas ar Bruce’o Williso įkūnytas herojus.
Pranašystės po pranašysčių
Jei pranašystės neišsipildo, „pranašai“ nebūtinai prisipažįsta klydę. 1988 m. ištiksiančią pasaulio pabaigą pranašavo amerikietis Edgaras Whitesantas. Vyriškis – buvęs NASA darbuotojas, knygoje išvardijęs ir paaiškinęs 88 priežastis, kodėl pasaulis baigsis. Itin populiari knyga sukrovė autoriui turtus. Po neišsipildžiusių pranašysčių išleistos kelios naujos knygos nebuvo tokios populiarios, tačiau žmonės ir jas pirko.
Kiek vėliau naują Armagedoną pranašavo kitas amerikietis – Haroldas Campingas, galintis pasigirti, jog įtikėjusius jo pranašystėmis pavyko apgauti net tris kartus. Kaip ir E. Whitesantas, H. Campingas pabaigą pranašavo 1988 m., vėliau ją nukėlė 1994-iesiems, galiausiai apsisprendė, jog pasaulis pasibaigs 2011 m. Po „katastrofos“ dieną patirto širdies smūgio amerikietis atsiprašė ir pranešė daugiau pranašysčių nebeskelbsiantis.
O viena pranašystėmis įtikėjusi amerikietė Lily Ashton žiniasklaidai teigė, jog kaskart supratusi, kad katastrofa žemės neištiko, tiesiog apsidžiaugdavo, kad dar turės laiko artimiesiems bei kelionėms, kurių metu ir toliau pasakos apie tikrai ateisiančią pasaulio pabaigą.
