Su meškomis kasdien besikaunantys ir aukso kasyklose dirbantys kailiais apsimuturiavę Aliaskos gyventojai – tokį stereotipą galvoje atsiveža dažnas 49-osios Amerikos valstijos lankytojas, susirengęs į vieną iš šimtų kelionių kruiziniu laivu arba žengiantis iš lėktuvo didžiausio Aliaskos miesto Ankoridžo oro uoste.
Jei atvykėlis yra lankęs Skandinavijos šalis, mažiausiai dešimt valandų trunkančio skrydžio iš Senojo žemyno metu jis įsivaizduoja jaukius Norvegijos fiordus, apipintus raminamai čiurlenančių upelių.
Deja, viltys rasti Aliaskoje draugišką gamtą tokios pat netvirtos, kaip pavasarinis ledas kalnų upėje. 60 km/val. ir dar stipresni vėjai, liūtys ir metrinis sniego sluoksnis jaukia vietinių ir atvykėlių planus maždaug devynis mėnesius per metus. Trokštantiems aplankyti egzotišką kraštą paliekamas tik maždaug dviejų mėnesių tarpsnis nuo birželio pabaigos iki pirmųjų rugsėjo dienų. Tačiau net ir pataikius į jį nereikėtų stebėtis šalnomis naktį ar iki +20–23 laipsnių Celsijaus tepakylančia temperatūra pietinėje valstijos dalyje. O kur dar grėsmingieji grizliai, sniego lavinos, paranojiškai mažylius ginantys briedžiai. Nuotraukose įspūdingai atrodanti Aliaska bet kuriam atvykėliui, užsibuvusiam ilgiau nei savaitę kitą, netrunka priminti, kad tai – ledo ir šalčio kraštas, kuriame net meškos miega bent septynis mėnesius iš dvylikos.
Neretam turistui rožinė spalvingosios Aliaskos vizija virsta košmaru – 15 JAV dolerių kainuojantis mėsainis ir 350 dolerių už naktį 3 žvaigždučių viešbutyje nepadeda pasijusti laukiamam. Nepaisant to, turistų sezono metu netrūksta – amerikiečiai atvyksta pamatyti vienos iš atokiausių savo šalies dalių, visi kiti – tiesiog savomis akimis išvysti pasakojimų, realybės šou ir mitų apipinto šiaurės krašto.
Nepriklausomai nuo valstijos regiono, gamta pribloškia didybe – milžiniški ledynai akimirksniu nustumia į užmarštį prisiminimus apie matytuosius Norvegijoje, drastiški potvyniai ir atoslūgiai paverčia laivybą sudėtingu menu, o audrų išverstų medžių nutrauktos elektros linijos kasdienį gyvenimą padaro lyg nepaliaujamą kantrybės išbandymą.
Kelių tinklas apima tik menką didžiausios JAV valstijos dalį, tad ir nuvažiavus kiekvieną jo mylią vargu ar galima teigti, kad pavyko pamatyti visą Aliaską. Keliai jungia didžiausią valstijos miestą Ankoridžą su strategiškai svarbiu Ferbanksu, įsikūrusiu šiauriau poliarinio rato, žvejų pamėgtu Kenajaus pusiasaliu ir per Kanados teritoriją iki pat Vašingtono valstijos besidriekiančiu greitkeliu. Net į valstijos pietryčiuose esančią sostinę Džuną kelių nėra – patekti galima tik keltu arba lėktuvu.
Naftos pinigai gyventojams
Aliaskoje nėra fizinių asmenų pajamų mokesčio, daugelyje miestų neįvesta ir jokių prekybinės veiklos mokesčių. Įspūdingas metinis biudžetas, viršijantis 7 mlrd. JAV dolerių vos 720 tūkst. gyventojų teturinčiame krašte, surenkamas praktiškai vien iš gamtos išteklių – naftos, dujų, žuvies, vario, aukso, mangano – apmokestinimo. „ConocoPhillips“, „British Petroleum“, „ExonnMobil“, „Royal Dutch Shell“, „Tesoro“, ENI – Aliaskoje naftą ir gamtines dujas išgauna ar bando tai daryti viso pasaulio gamtinių resursų milžinai. Jų sumokamų mokesčių pakanka tiek einamosioms reikmėms, tiek milijardą JAV dolerių kasmet siekiančiam valstijos švietimo įstaigų finansavimui, tiek investiciniam ir kaupiamajam fondui.
Specialios bendrovės valdomame fonde Aliaska jau sukaupė per 70 mlrd. JAV dolerių. Pagal 1982 m. parengtą teisinę bazę dalis fondo prieaugio kasmet išdalijama valstijos gyventojams – tai ir yra vadinamieji naftos pinigai, kuriuos, remiantis legendomis, Aliaskoje moka vien už gyvenimą joje. Į apytiksliai 1 000 JAV dolerių per metus siekiančią išmoką gali pretenduoti visi, įrodę, kad Aliaska yra pagrindinė jų gyvenamoji vieta ir kad su ja siejamos ateities perspektyvos.
„Aliaskoje žmonės malonūs vieni kitiems, nes kadaise jie visi paliko šeimas, draugus ir atvykę liko čia. Kuomet neturi artimųjų, bandai rasti naujų gerų žmonių greta“, – dėsto barzdotis Deivas, ramiai vartantis kepsnius labdaros organizacijos vakaronėje. Sunku nesutikti – nors mažiausiai kas antras Aliaskos gyventojas žino, kada tiksliai planuoja iš jos kraustytis į kitą JAV ar pasaulio kraštą, aliaskietiškas svetingumas stebina dažną. Užkalbinti gatvėje, prekybos centre barzdoti aliaskiečiai mielai papasakos, ką įdomaus verta pamatyti, pasidalys nuorodomis į patrauklias vietas, neminimas turistų vadovuose, o prireikus pagalbos ir mielai padės nesitikėdami visiškai jokio atlygio. Nei namų, nei automobilių daugelyje Aliaskos miestelių ir kaimų niekas nerakina – o kam?
Pagarbą svetimai nuosavybei įkvepia ir liberali ginklų įsigijimo bei laikymo tvarka. Nusipirkti pusiau automatinių ginklų, kovinių pistoletų, lazerinių ir naktinio matymo priedų, granatų ir neperšaunamų liemenių nepateikus jokio dokumento galima bet kuriame prekybos centre, o specializuotos parduotuvės vilioja kovinius filmus primenančiu asortimentu. Ginkluotės kiekis neribojamas, kol nekelia įtarimų pareigūnams. Draudžiama be reikalo demonstruoti ginklus viešai, šaudyti žmonių kryptimi ir įsinešti juos į ligonines, barus, mokyklas, pagalbos kenčiantiems nuo smurto įstaigas. JAV krečiant diskusijoms apie ginklų pardavimo tvarką, aliaskiečiai tik šypsosi: atimti iš jų ginklų nedrįs niekas, o bandymas šaudyti į filmo žiūrovus kino teatre, jų giliu įsitikinimu, Aliaskoje sulauktų tik įspūdingos atsakomosios salvės iš kitų ginkluotų žiūrovų.
Ginklų įsigijimo tvarkos liberalumas padeda medžiojant, ginant turtą ir būstą nuo laukinės gamtos, ypač nuo meškų, aplink miestus ir kaimelius gyvenančių šimtais, bet kelia pagrįstą nerimą federalinės valdžios atstovams. Jo priežastis – nuo seno valstijoje vyraujančios separatistinės nuotaikos. Dėl gausių gamtos resursų save finansiškai visiškai išlaikančioje Aliaskoje itin gajos separatistinės nuotaikos.
Prieš mažiau nei du dešimtmečius aktyvistų grupėms pavyko surinkti pakankamai parašų referendumui dėl išstojimo iš federacijos inicijuoti. Vis dėlto iniciatyva buvo nuslopinta bendromis valstijos ir JAV valdžios klerkų pastangomis. Tačiau aliaskiečių savimonės tai nesumenkino. Vadindami 48 vientisas valstijas „Lower 48“ jie galvoje turi ne tik geografiją. Jie jaučiasi tvirtesni, labiau pasirengę ir patyrę, mat gyvena itin atšiauriame klimate, o už langų slampinėja meškos. Paskutinio fronto (angl. „The Last Frontier“) gyventojai primena, kad pasaulinių finansų krizės jie niekada nejuto – ištekliais grįsta valstijos ekonomika nė nesuvirpėjo.
Lašišų žvejyba Aliaskoje
Gamtos išteklius aktyviai naudojanti Aliaska investuoja ir į jų išsaugojimą – lašišų žvejybos upėse įrengta ultragarsinių daviklių, skaičiuojančių kiaušinėlių dėti grįžtančias žuvis. Kol skaičius nepasiekia mokslininkų nustatytos ribos, net ir pramoginė žvejyba gali būti ribojama ar net visiškai draudžiama. Griežtai reglamentuota ir naftos, ir kitų išteklių gavyba, bet šioje stambiojo kapitalo erdvėje apribojimų galią dažnai sumenkina įtakos grupių veikiami politikai.
Pavyzdžiui, dėl užsitęsusios žiemos Čiukčių jūroje bandomųjų naftos gręžinių nespėjančiai išgręžti milžinei „Royal Dutch Shell“ suteiktas leidimas pratęsti darbus. Jis skirtas per mažiau nei dvi dienas, nors įprastai tokių sprendimų svarstymas trunka ne vieną mėnesį. Vietiniai skeptikai bamba, kad turbūt federalinė valdžia tiesiog pardavė Aliaską naftininkams. Lygiai taip pat, kaip rusų neištyrinėtą kraštą amerikiečiai kadaise nupirko už 7,2 mlrd. JAV dolerių, kurie, net įskaičiavus infliaciją, atsipirko labai greitai.
Įtampos istorija
Atšiaurų kraštą su nedidukais vietos gyventojų – inuptų, aleutų, jupikų ir kitų genčių atstovų – kaimeliais 1876 m. JAV tiesiog nusipirko. Uždarai gyvenantys, žvejyba ir medžiokle besiverčiantys vietiniai nė vieniems formaliems Aliaskos savininkams nerūpėjo. Tačiau rusai apsiribojo sėkmingais bandymais diegti ortodoksų tikėjimą ir mokymu statyti namus iš vertikalių rastų, o naujųjų krašto savininkų požiūris į istorinius gyventojus nebuvo toks draugiškas. Iki pat praeito amžiaus vidurio vietiniai laikyti žemesne rase, jos atstovams drausta mokytis tose pačiose mokyklose, eiti į kiną, naudotis tuo pačiu transportu kaip baltiesiems.
Įtampa tarp Aliaskos genčių ir šeimininkaujančių baltųjų neatslūgo net po to, kai 1927 m. paskelbtą konkursą tuomet teritorijos statusą turinčio krašto vėliavai sukurti laimėjo aleutų kilmės moksleivis. Ligi šiol naudojamos vėliavos autorius net ir praėjus 20 metų po savo pergalės nebuvo įleidžiamas į kiną.
Atkurti istorinių ir naujųjų Aliaskos gyventojų santykių harmoniją kiek padėjo tik 1971 m. po ilgų teismų procesų pasiektas susitarimas. Prezidento Richardo Nixono ir Aliaskos genčių atstovų pasirašytas aktas numatė, kad bus įkurta 12 regioninių valstijos gyventojų korporacijų, o joms federalinė JAV valdžia skirs beveik milijardą JAV dolerių ir teisę eksploatuoti istoriškai apgyventas teritorijas ir jų išteklius, esančius žemės paviršiuje. Korporacijų akcininkais tapo visi konkrečioje teritorijoje gyvenantys vietiniai, teisė į dalį korporacijoje perduodama paveldėjimo būdu. Kartu su pinigine kompensacija korporacijos gavo ir kitų privilegijų, tarp kurių – teisė samdant darbuotojus teikti pirmenybę istoriniams Aliaskos vietiniams.
Nepaisant šio finansinio pokyčio, daugelis istorinių gyventojų liko ištikimi pamėgtam gyvenimo būdui – žvejybai. Sandoris su JAV valdžia tiesiog padėjo iškelti ant kuklių trobelių palydovinės televizijos antenas, o šunų kinkinius pakeisti keturračiais motociklais. Investuoti į infrastruktūrą daugelis vietos korporacijų nesiėmė – retam vizitui į Ankoridžą ar tolimesnius kraštus kartą per metus pakanka ir brangių bei retų vietos bendrovių skrydžių legendomis apipintais mažaisiais lėktuvėliais.
Piloto licenciją Aliaskoje turi rekordiškai daug gyventojų, maždaug vienas iš septynių dešimčių. Lėktuvėlių savininkų procentas gerokai mažesnis, tačiau atokiuose kaimuose ir miesteliuose tai nepakeičiama susisiekimo su išoriniu pasauliu, maisto ir kitų prekių gabenimo priemonė. Tik aktyviomis priežiūros institucijų pastangomis pavyko priversti visus mažųjų lėktuvų pilotus naudoti kokias nors skaitmenines navigacijos priemones – įpratę skristi pagal įsimintą maršrutą jie neretai kliudydavo rūke skendinčius kalnus arba suduždavo neįvertinę tūpimo sąlygų.
Nors ribojimai kasmet griežtėja, mažųjų oro lainerių pilotai didžiuojasi, kad dirba bene sudėtingiausiomis sąlygomis pasaulyje. Slidinėjimo mėgėjai Aliaskoje nepamiršta priminti, kad šios valstijos kalnai dėl gausaus sniego itin tinka slidinėjimui, kai slidininkai į kalną keliami sraigtasparniu Alpinistai džiaugiasi pasiekę audringojo Denalio viršūnę, o parasparnių fanai pasikinko milžinišką vėją drąsiausiems ir rizikingiausiems triukams.
Daugeliui Aliaskos gyventojų ir lankytojų tai yra kraštas, kuriame išbandai save – kiek esi pažengęs pamėgtoje srityje, kokį speigą gali ištverti nakvodamas palapinėje, ar pajėgi įveikti depresiją tamsiais žiemos vakarais arba net stojus poliarinei nakčiai.
