Kasybos bumą patirianti Suomija įvykus avarijai „Talvivaara“ kasykloje turi progą atsigręžti atgal ir įvertinti, ar labai skandinaviškai elgėsi stengdamasi gelbėti klibančią ekonomiką ir nepaisydama aplinkosaugos rizikų.
Šių metų liepą–rugsėjį Suomijos ekonomika traukėsi antrą ketvirtį iš eilės, taigi formaliai šalis patiria recesiją. Suomijos visuomeninio transliuotojo YLE teigimu, šis ruduo pasižymėjo atleidimų banga, o investuotojai elgiasi itin atsargiai.
Tačiau tuo pačiu metu Suomija tapo itin patraukli kasybos pramonei. Šalis 2012 m. pradžioje buvo antra patraukliausia iš 93 vertintų teritorijų, rodo Kanadoje įsikūrusio „Fraser Institute“ apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 800 kasybos įmonių. Į geidžiamiausiųjų dešimtuką Suomija patenka trečius metus iš eilės.
Nors metalų koncentracija Suomijos uolienose nėra itin didelė, kylant kainoms pasaulinėje rinkoje tapo pelninga šalyje išgauti auksą, nikelį, varį ar uraną. „Fraser Institute“ apklausoje Suomija įvertinta ne dėl išteklių, o dėl geros investicinės aplinkos, įskaitant aplinkosauginį reguliavimą.
Nesulaukė dėmesio
Tačiau lapkričio pabaigoje Suomija išgirdo ne tokias malonias naujienas. Kainū regione įsikūrusioje „Talvivaara“ nikelio kasykloje įvyko avarija, po kurios iš dirbtinio tvenkinio į aplinką daugiau nei savaitę tekėjo metalais užterštas rūgštingas vanduo. Viskas įvyko „ne skandinaviškai“: avarija sulaukė nedaug tarptautinio dėmesio, o ir kalbama buvo ne apie aplinkosaugą, o apie įmonės akcijų nuosmukį, nuostolius ir galimybes tęsti veiklą.
Avarija netraukė ir žiniasklaidos dėmesio: neatsitiko nieko panašaus į nelaimę 2010 m. Vengrijoje, kur raudono purvo banga, išsiveržusi griuvus aliuminio oksido gamyklos tvenkinio pylimui, nuplovė kelis kaimus. Tada iškart nuskendo apie dešimt žmonių ir daugiau nei šimtas buvo sužeisti, o nuodingu rūgštiniu purvu raudonai nudažyta žemė atrodė efektingai iš malūnsparnių ir net palydovo.
Suomijos atveju kol kas nukentėjo tik žuvys, o negausiuose reportažuose iš nelaimės vietos matyti tik apsnigti miškai, zujantys sunkvežimiai ir šarmą į vandens telkinius barstantis sraigtasparnis.
Nikelį… ir gal dar uraną
Prieš iškylant į viešumą aplinkosaugos problemoms, 2008 m. pabaigoje pradėjusi veikti „Talvivaara“ turėjo kitų – skaidrumo. Aplinkosauginį leidimą kasybai prie Kainū regiono Sotkamo miestelio išdavė aplinkos ministrė Paula Lehtomaki, kurios šeima vėliau įsigijo „Talvivaara“ akcijų.
„Sakyti, kad tai korupcija, būtų kiek per daug, bet mažoje šalyje žmonės pažįsta vieni kitus ir sąsajos yra labai artimos. Jei valdžioje turi tinkamus žmones, gali būti kur kas lengviau „prastumti“ savas idėjas“, – teigia „Greenpeace“ Suomijos padalinio atstovas spaudai Juha Aromaa.
Vien ministrės vyrui priklausė „Talvivaara“ akcijų už 270 tūkst. eurų. Jos įsigytos 2010 m. pradžioje – tuo metu, kai įmonė kreipėsi dėl leidimų išgauti uraną, jos akcijos ėmė kilti. Tačiau tyrimą atlikęs Suomijos Finansinės priežiūros biuras nustatė, kad ministrė P. Lehtomaki vidinės informacijos apie įmonę negalėjo turėti.
Taip, neseniai atidaryta nikelio kasykla po poros metų veiklos nusprendė išgauti ir uraną. Viena keliamų versijų: tokį leidimą gauti prieš pradedant veiklą politiškai būtų buvę kur kas sunkiau, todėl šiek tiek palaukta. Nedidelių urano kiekių yra visos Suomijos uolienose, o ar šį radioaktyvų metalą bus norima išgauti iš jau iškastos rūdos, priklausys nuo jo kainos rinkoje.
Ekonominė euforija
Savo aplinkosauginę bylą „Talvivaara“ pradėjo nuo supuvusį kiaušinį primenančios smarvės Suomijos Kainū regione, esančiame šalies vidurio rytuose. Rūda kasyklos teritorijoje apdorojama po atviru dangumi, o išsiskiriančių medžiagų kvapas ėmė trukdyti artimiausiam turistiniam verslui, kurie į Kainū miškus vilioja suomius slidinėti ar tiesiog atostogauti.
Panašios kovos dėl teisės į aplinką vyksta ir Laplandijoje, kurioje daugiausia žmonių dirba ir užsidirba turizmo sektoriuje. Tačiau verslas ir politikai žvelgia į plėtros galimybes.
Laplandijos Sondakiulės savivaldybėje, kaip 2012 m. pradžioje rašė „Der Spiegel“, vyrauja gana euforiškos nuotaikos. Vokiečių žurnalistės kalbintas savivaldybės politikas teigė, kad naujų paraiškų dėl kasybos ar išteklių žvalgybos gaunama vos ne kasdien ir nespėjama braižyti naujų žemėlapių. Tuo metu miestelyje buvo atidarytas naujas vaikų darželis ir statoma čiuožykla, o gyventojų skaičius, pasak politiko, nuo dabartinių pusantro tūkstančio turėtų padidėti iki 20 tūkst. 2020 m.
Kilus konfliktui „Talvivaara“ su kvapu susitvarkė, tačiau 2011 m. pabaigoje paaiškėjo, kad į aplinkinius ežerus išpilamas druskingas vanduo, o vienas iš ežerų tapo panašus į jūrą. „Talvivaara“ turėjo leidimą išpilti sulfatais užterštą vandenį, tačiau numatytą normą viršijo 60 kartų. Kilus visuomenės nepasitenkinimui bendrovė net svarstė išpumpuoti druskingo ir sunkaus vandens sluoksnį, susidariusį ežero dugne (apie dešimtadalį ežero masės), atgal į kasyklą.
Nevyriausybinės organizacijos reikalavo stabdyti kasyklos veiklą, kol bus susitvarkyta su tarša, tačiau šiemet gegužę Kainū regiono Ekonominio vystymosi, transporto ir aplinkos centras (ELY), pavaldus Ekonomikos ministerijai, nusprendė – ne.
Pasak „Greenpeace“ atstovo J. Aromaos, nepriklausomų aplinkosaugą kontroliuojančių institucijų Suomijoje nėra jau maždaug penkerius metus, o ELY centrų užduotys – ir skatinti ekonomiką, ir saugoti gamtą – prieštarauja viena kitai. Be to, jo teigimu, centrams trūksta resursų: prižiūrėti didžiulę „Talvivaara“ gamyklą buvo pavesta vienam žmogui, kuris neturėjo tinkamos kvalifikacijos.
Šimtmečio lietus?
Valdžiai atsisakius stabdyti „Talvivaara“ Sotkamo kasyklos veiklą, į Suomiją atėjo itin lietinga 2012-ųjų vasara. Kasyklos pateikiamais duomenimis, šiemet Sotkamo regione lietaus kiekis ilgametį vidurkį viršijo 50 proc. „Talvivaara“ vadovybė kaltina, anot jų, kartą per šimtą metų pasitaikantį lietų, tačiau aplinkosaugininkai, remdamiesi vietinio meteorologijos centro duomenimis, tvirtina, kad 2004 m. regione lijo dar daugiau nei 2012 m.
Oficialaus nelaimės priežasčių tyrimo rezultatų dar nėra, tačiau panašu, kad iš semiamų kasyklos teritorijų rūgštingas vanduo buvo perpumpuotas į tvenkinį, kuriame negalėjo būti laikomas. Kasyklos atstovai teigia, kad jų pasirinktas sprendimas buvo mažiausiai rizikingas.
„Jie visada turėjo problemų ir pagrindinė buvo kontroliuoti vandenį. Rūdoje nėra daug nikelio, taigi jam išgauti jie naudoja kitokį metodą, vadinamą biologiniu išplovimu, kuris vyksta po atviru dangumi“, – sako J. Aromaa.
Biologinio išplovimo metu susmulkintoje ir sukrautoje į didžiules krūvas rūdoje gyvenančios bakterijos aprūpinamos deguonimi bei vandeniu. Daugindamosi jos suardo metalą, jo tirpalas surenkamas po krūvomis ir vėliau perdirbamas metalo gamykloje.
Metalo fabrikas Sotkamo kasykloje vėl veikia. Pasak J. Aromaos, tai vienintelis būdas išvalyti jau sukauptą užterštą vandenį. Tačiau, „Talvivaara“ teigimu, dėl nuotėkio mažiausiai iki 2013 m. vidurio bus draudžiama kasti naują rūdą.
„Kai pagaliau jie suvoks, kiek reikės padaryti, kad užteršta aplinka būtų išvalyta ir būtų užkirstas kelias didesnei nelaimei, tai iš karto supras, jog nėra ko nuogąstauti, kad čia kam nors pritrūktų darbo vietų artimiausius dvidešimt metų, – ironiškai apie nelaimę nikelio kasykloje atsiliepė judėjimo „Stop Talvivaara“ aktyvistas Hannu Hyvonenas, kurį kalbino „LRT Klasika“ laida „Žmonės ir idėjos“. – Mūsų valstybė išdavė savo žmones. Mūsų valstybės institucijos, nuo savivaldybės iki aukščiausių įstaigų, neįvykdė savo pareigos kontroliuoti kompaniją. Net kai buvo įspėti, jie neatsipeikėjo.“
