Šių metų viduryje teismo verdikto sulaukęs kinas Lai Changxingas pastarąjį dešimtmetį buvo ieškomiausias Kinijos kontrabandininkas. Nors valstybei jis padarė daug žalos, kai kam jo veikla buvo naudinga.
Pastarąjį dešimtmetį Kanadoje gyvenęs L. Changxingas iki praėjusių metų buvo ieškomiausias Kinijos kontrabandininkas. Kai Kinijos valdžiai praėjusiais metais pagaliau pavyko susitarti su Kanada dėl jo ekstradicijos, buvo skelbiama, kad į šalį grąžintas didžiausias visų laikų kinų nusikaltėlis.
Oficialaus 1998 m. atlikto tyrimo duomenimis, per savo kontrabandininko karjerą L. Changxingas į Kiniją įvežė kontrabandinių prekių, kurių vertė siekė daugiau kaip 6 mlrd. JAV dolerius, o nesumokėtų mokesčių vertė – 3,6 mlrd. JAV dolerių. Jam taip pat pateikti kaltinimai dėl iš viso 5 mln. JAV dolerių kyšių davimo įvairaus lygio Kinijos pareigūnams.
Tarpininkavimu ir pagalba L. Changxingui buvo apkaltinti beveik 300 pareigūnų, o 14 jam dirbusių žmonių įvykdyta mirties bausmė. Šių metų viduryje atpildo sulaukė ir šios istorijos protagonistas – Kinijos teismas L. Changxingui už visus nusikaltimus skyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pats L. Changxingas visą laiką neigė kaltinimus dėl pareigūnų papirkinėjimo, tačiau pripažino savo versle išnaudojęs valstybės įstatymų spragas.
Oficialią didžiausio Kinijos kontrabandininko biografiją parašęs britų žurnalistas Oliveris Augustas teigė, kad iš pradžių L. Changxingas iš tiesų buvo nenusiteikęs mokėti kyšių pareigūnams, bet kai šie ėmėsi smurto prieš jo šeimos narius, jis nusprendė žaisti pagal jų taisykles.
Įstatymų spragos
Kinijos įstatymų spragos, kuriomis naudojosi L. Changxingas, buvo susijusios su taikomais muitų tarifais. Pagal socialistinės santvarkos taisykles gyvenanti Kinija siekė, kad jos šalies gyventojų „nesugadintų“ neigiama Vakarų valstybių įtaka, o nuo vienos iš grėsmių – užsienietiškų prekių – saugojosi dideliais muitų tarifais.
Todėl praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Kinijoje taikytas 55 proc. tarifas įvežamiems kvepalams, 70 proc. – tabako gaminiams, o užsienietiškiems automobiliams – net 100 proc. tarifas. Apskritai, išskyrus daugelį maisto prekių ir Kinijos pramonei reikalingas žaliavas, buvo taikomi didesni už 30 proc. muitų tarifai.
Be to, buvo ir nelogiškų tarifo taikymo pavyzdžių, kai panašiai prekių grupei taikyti itin skirtingi tarifai. Pavyzdžiui, skaitmeninio programavimo frezavimo staklėms galiojo 10 proc. tarifas, kito tipo frezavimo staklėms – 20 proc.; šaldytai vištienai galiojo 20 proc. tarifas, o šaldytai kalakutienai – jau 10 proc.
Nenuostabu, kad tuo metu kirsdami Kinijos sieną „pranykdavo“ ištisi prekių konteineriai arba juose vežamos prekės stebuklingai „pakeisdavo“ savo tipą. L. Changxingas iš esmės užsiėmė legalių prekių, tokių kaip tabakas, degalai, prabangūs automobiliai ar televizoriai, įvežimu, tik tai darė išvengdamas muitų.
Jo įvežamos prekės į šalį dažnai pavirsdavo neapmokestinamomis medienos drožlėmis, kartais ant naujų konteinerių su prekėmis buvo klijuojamos anksčiau deklaruotų konteinerių etiketės, teigiama, kad yra buvę atvejų, jog L. Changxingui priklausančius laivus su konteineriais iki uosto atlydėdavo net kariniai laivai.
Vietos herojus
Nors Pekine L. Changxingui buvo lipdoma didžiausio Kinijos nusikaltėlio etiketė, pietinėje šalies Fujiano provincijoje ir Siameno mieste, kuriame veikė specialioji ekonominė zona, jis iki šiol laikomas verslumo pavyzdžiu. Savo klestėjimo metais Siameno miesto gyventojai L. Changxingą pagarbiai vadindavo imperatoriumi.
L. Changxingas pinigų negailėjo ne tik papirkinėdamas valstybės pareigūnus, bet ir investuodamas į miesto infrastruktūrą. Jis pastatė 5 žvaigždučių viešbutį, verslo centrą, buvo pradėjęs 88 aukštų dangoraižio statybas. Taip pat investavo į Siameno oro uosto, turėjusio tapti vienu pažangiausių oro uostų Kinijoje, plėtrą. Jis taip pat turėjo pasistatęs mažesnio mastelio Uždraustojo miesto kopiją ir buvo įsteigęs viešnamį, pavadintą „Raudonaisiais rūmais“.
Be tiesioginių L. Changxingo investicijų, mieste ir visoje provincijoje veikusios įmonės turėjo ir daugiau naudos – jos galėjo įsigyti pigesnių prekių ir taip įgyti didesnį konkurencinį pranašumą prieš kitose provincijose veikusias įmones.
Kai po 1998 m. buvo sugriežtinta kova su kontrabanda, importo rodikliai provincijoje per metus pakilo 10 proc., tačiau įmonių eksporto rodikliai smuktelėjo 12 proc. – tokia buvo prarasto vietos įmonių konkurencingumo kaina.
Honkongo vaidmuo
Visoje šioje istorijoje iš pirmo žvilgsnio nepastebimą, bet reikšmingą vaidmenį atliko Honkongas, per kurį L. Changxingas gabeno jo bendrovei „Yuanhua“ priklausančius konteinerius su įvairiomis prekėmis. Nors 1997 m. Jungtinė Karalystė šį miestą perdavė Kinijai, jis išliko pakankamai autonomišku vienetu su vietos valdžia, įstatymais, prekybos taisyklėmis. Šiandien Honkongas žinomas kaip vienas pagrindinių Azijos finansinių centrų, jis vadinamas laisviausia ekonomika pasaulyje.
Tačiau prieš tapdamas svarbiu finansų centru Honkongas praėjusio amžiaus pabaigoje buvo logistikos centras ir pagrindiniai prekybiniai vartai į milžinišką Kinijos rinką. 2010 m. per Honkongą keliavo 800 mlrd. JAV dolerių vertės prekių srautai, pusė šio prekių srauto iškeliavo Kinijos kryptimi.
Jūrinių konteinerių per Honkongo uostą per metus perplukdoma daugiau kaip 25 mln., arba beveik 3 tūkst. konteinerių per valandą. Nuo 1992 iki 2004 m. tai buvo daugiausia konteinerių perkraunantis uostas pasaulyje. Tokią krovos apimtį pavyko pasiekti optimizuojant ir automatizuojant procesus bei įrangą.
Nepaisant pažangos logistikos ir konteinerių krovos srityje, konteinerių turinys iki šių dienų dažniausiai tikrinamas senoviniais metodais – apžiūrint jo turinį. Akivaizdu, kad norint nuodugniai patikrinti tokį kiekį konteinerių reikėtų kone milijoninės pareigūnų armijos, kas realybėje sunkiai tikėtina. Todėl ir šiandien nuodugniai sugebama patikrinti tik nedidelę dalį visų konteinerių, o labiausiai paplitęs būdas pervežti kontrabandines prekes – jas konteineryje įmaišyti tarp legalių prekių.
Galbūt L. Changxingas ir buvo didžiausias, bet tikrai ne vienintelis kinų kontrabandininkas. Jei jis per šešerius savo aktyviausius nelegalios veiklos metus sugebėjo įvežti prekių, kurių vertė siekė 6 mlrd. JAV dolerių, tai tikrieji kontrabandos į Kiniją mastai vien per Honkongą gali sudaryti dešimtis milijardų dolerių per metus.
Be to, nepaisant griežtesnės kontrolės, kontrabanda vis dar aktuali problema. Per dešimt šių metų mėnesių Kinijos ir Honkongo pareigūnai nustatė beveik 300 atvejų, kai buvo bandyta įvežti prekes išvengiant muitų. Dešimtadalis atvejų vertinami kaip labai rimti pažeidimai, nes jų metu siekta įvežti prekių, kurių vertė viršijo 10 mln. Kinijos juanių (4 mln. litų).
Aišku, kaltinti Honkongą prisidedant prie kontrabandos į Kiniją skatinimo būtų per daug tiesmuka. Vis dėlto praėjusio amžiaus pabaigoje per šio miesto uostą pradėję keliauti milžiniški kiekiai konteinerių su prekėmis nemaža dalimi paskatino jo ekonomikos suklestėjimą. O faktas, kad niekas per daug nesirūpindavo, kokios prekės keliaudavo šiuose konteineriuose, buvo dar vienas teigiamas impulsas didesnėms prekybos apimtims per šį uostą.
