Pokalbis su dviem Baltijos gitarų kvarteto nariais Zigmu Čepulėnu ir Chrisu Ruebensu nuo koncertinių maršrutų nusidriekė iki nepamatuojamų gitaros galimybių ir galiausiai šūkio „Ir Lietuvoje gyventi galima“.
Dūžtančios taurės. Gitaristų kvartetas vis dar nepamiršta kelionės į Kiniją įspūdžių ir visiškai naujų muzikinių patirčių. Spalio pabaigoje surengę šešis koncertus Kinijoje, muzikantai tikina dar niekada negroję tokiai atsipalaidavusiai publikai. „Koncertų organizatoriai iš karto perspėjo, kuo publika Kinijoje skiriasi nuo kitų. Kinai neturi senų klasikinės muzikos koncertų tradicijų, todėl publika elgiasi labai laisvai, – pasakoja Zigmas. – Atsineša maisto, vidury koncerto gali suskambėti mobilusis telefonas, o klausytojas į jį atsiliepti. Tai daugiau primena kino teatro, o ne klasikinės muzikos koncertų publiką“. Nepaisant neįprasto elgesio, muzikantams kinai pasirodė labai šilti ir mokantys atvirai priimti atlikėjus. Didelis koncertų Kinijoje pliusas – nepriekaištingai įrengtos koncertų salės. Maža to, net ir visai maži miesteliai gali turėti olimpinį stadioną primenančią salę. Taip kinai nori prisivilioti kuo daugiau atlikėjų iš įvairių pasaulio šalių – konstatuoja muzikantai.
Chrisas papasakoja apie koncertinį akibrokštą, kuris dar dabar jiems kelia daug juoko. Paskutiniam koncertinės programos kūriniui buvo reikalingos ne tik gitaros, bet ir vyno sklidinos taurės. Muzikantams reikėjo numatytose vietose jomis susidaužti, gurkštelėti ir toliau groti. „Pamenu, kad mūsų turo vadybininkė Alice perspėjo, jog šio kūrinio gali taip ir netekti atlikti, mat kinai labai atsargūs – bijo, kad nebūtų sugadintos itin brangios medienos grindys. Ji minėjo, kad prieš vieną koncertą salės šeimininkai ilgai diskutavo, ar leisti atlikėjams atsinešti ant scenos vandens. Tai išgirdę mes nusprendėme apie savo numerį su vynu net neužsiminti. Ir, deja, taurės dužo du sykius…“ – juokiasi Ch. Ruebensas. Pirmą sykį taurę užkliudė gėlių atnešusi mergina, o antrąjį kartą neapdairus buvo Zigmas. „Turbūt išgėriau per didelį gurkšnį ir praradau pusiausvyrą“, – juokiasi Z. Čepulėnas. Ch. Ruebensas pritaria kolegai: įprastai prieš koncertą juk nieko nevalgai, kad neapsunktum. O čia dar toks neįprastas dalykas – vynas scenoje grojant! Anot atlikėjų, išgėręs gurkšnį supranti, kaip sudėtinga neišsiblaškyti. Dabar kvartetas planuoja koncertinius turus po Belgiją ir Olandiją, o vėliau – į Rusiją. Muzikantai šypsodamiesi svarsto, ar ten nereikės vyno keisti į degtinę.
Visi lyderiai. Kokius kūrinius Baltijos gitarų kvartetas atliks koncertuose – muzikantai sprendžia visi sykiu. Gitaristai laviruoja tarp publikai žinomų klasikos ir šiuolaikiškų kūrinių, kuriuos kolektyvui dažnai parašo Chrisas. „Visada labai vertiname Chriso kūrinius, nes jis juos rašo jau turėdamas galvoje mūsų kolektyvą, žinodamas mūsų galimybes ir prie jų prisitaikydamas, tad tai būna unikalūs kūriniai, skirti mūsų kvartetui. Jie jungia klasikinės, šiuolaikinės, world music patirtis. Stengiamės, kad tai, ką grojame, būtų įdomu mums patiems ir publikai“, – aiškina Z. Čepulėnas.
Ne tik ką groti, bet ir kaip groti kvartetas sprendžia kartu. „Nėra vieno lyderio, mes visi lyderiai“, – tikina Zigmas. Paklausus, ar dažnai tarpusavyje kyla nesutarimų, kaip interpretuoti kūrinį, Z. Čepulėnas juokdamasis sako: „Kitas klausimas.“ „Iš tiesų mes tobulėjame toje srityje“, – paskuba atsakyti Chrisas, – Žinoma, visi esame profesionalūs muzikantai, tačiau tai mums nekliudo rasti kompromisą.“ Nors abu gitaristai pripažįsta, jog surasti kompromisą jiems kainuoja daugiau pastangų, galiausiai rezultatas pavyksta geresnis. „Kažkada perskaičiau mintį, kad per daug ego gali nužudyti talentą, ir aš visiškai su tuo sutinku. Jeigu manysi, kad esi geriausias ir visiškai neatsižvelgsi į kritiką, pastabas, tavo įgūdžiai ims slopti. Nebegausi srovių naujoms idėjoms“, – teigia Zigmas. Greta kūrybinių dilemų muzikantai užsiima ir kvarteto vadybine veikla, kurią paprastai pasiskirsto sritimis.
Gitarų era. „Gitara – tai mažas orkestras“, – kažkada yra pasakęs Ludwigas van Beethovenas. Tačiau jo pastebėjimas buvo akivaizdus ne visiems ir ilgus amžius gitara nebuvo laikoma koncertiniu instrumentu, o kompozitoriai kūrinių jai nerašė. Tačiau požiūris į gitarą pasikeitė ir vis dar kinta. Prie šių pokyčių prisideda ir Baltijos gitarų kvartetas. „Žmonės ateina dažnai nežinodami, ką gali išgirsti ir ką išvysti mūsų koncertuose. Gitaristų kvartetas jau gana neįprastas dalykas“, – teigia Z. Čepulėnas. Gitara, pasak Zigmo ir Chriso, yra labai universalus instrumentas, kuriuo gali išgauti fortepijono, violončelės, smuiko ir kitų instrumentų garsus. „Tai, kad gitarą lieti abiem rankomis, groji pirštais liesdamas stygas, liudija, jog tai archajiškas instrumentas. Dauguma kitų instrumentų neturi tiesioginio kontakto. Pavyzdžiui, skambini fortepijonu liesdamas klavišus, tačiau stygas liečia plaktukai“, – atkreipia dėmesį Z. Čepulėnas. Gitaristų nuomone, šiais laikais vis labiau stengiamasi peržengti instrumento ribas ir kiek įmanoma labiau jį išnaudoti. „Pianistui nebeužtenka groti klavišais, jis atidaro fortepijono dangtį ir ima mušti į taktą arba groti pačiomis stygomis“, – pasakoja muzikantas.
Kvarteto nariai yra pastebėję, jog gitaros populiarumas pasaulyje auga kaip ant mielių. Tai itin juntama techniškai. Gitarų gamintojai nuolat keičia instrumento pavidalus: sukuria naujų formų, dydžių ir suka galvą, kaip išgauti kuo stipresnį garsą, kuris leistų groti gitara didesniuose instrumentiniuose ansambliuose. „Nors gitaros atrodo panašiai, tai, ką jos „daro“ viduje, visiškai skiriasi“, – tikina muzikantai. Ši era gitaroms labai įdomi, o eksperimentai su šiuo instrumentu, pasak Zigmo ir Chriso, nuneša labai toli.
Neramus belgas. Pokalbio pabaigoje muzikantai papasakoja, kaip Ch. Ruebensas atsidūrė Lietuvoje. Prieš ketverius metus vietoj Chriso kvartete grojo Ieva Baltmiškytė, kuriai išėjus, likę nariai svarstė, ką pasikvietus į jos vietą. „Jau pažinojome Chrisą iš ankstesnių festivalių užsienyje ir nusprendėme pasiūlyti jam. Jis tuo metu gyveno Belgijoje, grojo savo kvartete ir mes tiesiog jam parašėme elektroninį laišką su šiuo klausimu. Buvome maloniai nustebę, kad Chrisas sutiko, – kvatoja Zigmas, – Kai pasakau, kad mes pasikvietėme belgą atvažiuoti gyventi į Lietuvą ir groti klasikinę muziką… Visiems buvo labai sunku patikėti.“
C. Ruebensas pasakoja istoriją iš savo perspektyvos. Gitaristas prisipažįsta, jog pirmasis jo atsakymas, vos perskaičius kolegų iš Lietuvos pasiūlymą, buvo „ne“, tačiau prasitarus apie šį beprotišką pasiūlymą savo bičiulei ir broliui, sulaukė jų paraginimo važiuoti į Lietuvą. „Mano projektai Belgijoje jau buvo įsibėgėję, mokslo metai prasidėję, aš dėsčiau universitete. O apsispręsti reikėjo greitai, nes pasiūlymas atvykti buvo po dviejų savaičių. Tačiau savo brolių ir draugės pastūmėtas (jie argumentavo, kad tarptautinė patirtis visada yra naudinga) nusprendžiau rizikuoti. Mano sąlyga buvo ta, kad sutinku atvykti, jei galėsiu imtis kokio nors darbo, kad ir labai mažo, kuris man padės čia užsikabinti“, – dėsto Chrisas. Iš pradžių muzikantas planavo pasilikti metams, bet čia yra jau ketverius ir ketina būti tiek ilgai, kiek galės. „Matote, ir Lietuvoje gyventi galima“, – juokdamasis sako Z. Čepulėnas ir priduria, kad „beprotiška“ – tai geriausias žodis, apibūdinantis šią istoriją, o kartu ir daugelį kvarteto nuotykių.
