Rašau šį komentarą iš kitapus vandenyno jausdama, kaip akylai mane nuo greta gulinčios knygos viršelio stebi DTO (Didžiojo Tyrimo Objekto) Ričardo Gavelio skvarbus žvilgsnis, sakydamas ir primindamas: „Čerškute, tik jokio sentimentalumo ir patetikos.“ Be abejo, mielas Gaveli, jokio sentimentalumo, juk jo ir taip šiais jubiliejiniais Maironio metais užtenka. Todėl pamėginsiu paprastai ir aiškiai, kiek tik įmanoma, iš kitos pasaulio pusės, mėgstančios paprastumą ir no problems, matyti ir apžvelgti besibaigiančius 150-uosius Jono Mačiulio-Maironio metus.
Reikia pripažinti, kad Maironio šiais metais viešojoje ir kultūrinėje erdvėje buvo iš tiesų nemažai: nuo kabančio veido ir eilėraščių autobusų stotelėse (esu mačiusi ne vieną žmogų sustojant ir skaitant) iki viešų skaitymų su žymiausiais šalies žmonėmis. Maironio tema rašinius rašė respublikinės lietuvių gimtosios kalbos ir literatūros olimpiados dalyviai, jo eilėraščius deklamavo mokiniai, dalyvavę raiškiojo skaitymo konkursuose, ir mokydamiesi scenos kalbos būsimieji aktoriai, diskutavo visa lituanistų bendruomenė moksliniuose seminaruose bei konferencijose. Kartu su kompaktine plokštele išleistas naujas, 28-asis „Pavasario balsų“ leidimas, bus ir naujų mokslinių monografijų. Žodžiu, viskas taip, kaip ir turi būti. Taip, kad iš tiesų būtų galima ramiai atsilošus ir atsidusus sakyti: „Laimei, Maironis.“
Tačiau visą laiką nuo vasarį vykusių pirmųjų Maironio skaitymų, prie kurių organizavimo teko prisidėti, emocingai sakiau, ir tikrai ne kartą ar du: „Nelaimei, Maironis.“ Iš pradžių, žinoma, juokaudama. Tai tebuvo žaismingas žongliravimas žodžiais, bet paskui paaiškėjo, kad nesąmoningas žaismas visada užbėga protui už akių ir ima tiesą ryškinti kur kas anksčiau, nei tai imi iš tiesų suvokti.
Mano minimas nelaimei susijęs anaiptol ne su Maironiu, jo asmeniu ar kūryba. Maironis buvo, yra ir bus, nepaneigiamai ir nekvestionuojamai, tikras poezijos patriarchas, pradėjęs galingą ir gyvybingą lietuvių poezijos tradiciją. Ir iš tiesų čia labai rimtai sakau – laimei, Maironis! Tačiau šiais metais netikėtai ir labai ryškiai patyriau kitą, nelaimingąją šios laimės pusę – kalbėjimo apie Maironį retoriką ir tonacijas.
Žinote, susumavus viską, ką oficialiai viešojoje kultūrinėje erdvėje girdėjau ir skaičiau, galiu drąsiai konstatuoti, kad įdomią, žaismingą ir XXI a. adekvačią Maironio kūrybos bei gyvenimo refleksiją (neskaičiuojant modernaus mėginimo pristatyti naują „Pavasario balsų“ leidimą aiškinant, kad poeto eilėraščius įskaitė jo „avataras“ Andrius Bialobžeskis) girdėjau tik vieną ir iš filosofo lūpų. Žemai jam už tai lenkiuosi. O visa kita – aukštos tonacijos, dramatinės ir patetinės natos, visiškai nieko bendra neturinčios su dabartimi, ir net atvirkščiai – nukeliančios mus į XX a. pradžią ir tuometį tautinį atgimimą. Labiausiai tai su siaubu patyriau vertindama dešimtokų, respublikinės lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados dalyvių, rašinius. Manęs niekas negalėjo (tada, tą vertinimo dieną, dabar – irgi) įtikinti, kad dabartinis šešiolikmetis, turintis išmanųjį telefoną, sėdintis „Facebook“, žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, nuoširdžiai, o ne mokomas parašyti „gerą“ rašinį, sakytų, kad mano Lietuva – tokia, kokią apdainavo Maironis: girios girios ir girios.
Žinoma, toks patriotiškumas labai gražus ir gal net sveikintinas, bet ar jis tikras? Ar toks patetiškas jis iš tiesų reikalingas? Ar ne dėl to vaikai nuo mažų dienų atbaidomi nuo lietuvių literatūros ir retas kuris prie jos sugrįžta vėliau, savo maloniam skaitymui?
Ėmusi apie tai mąstyti ir kalbėtis su kolegomis, su kuriais kartu žvalgome lietuvių literatūros erdves, supratau, kad Maironio metus persmelkusi retorika ir didingas kalbėjimas yra nepasikeitęs nuo tų gražių tarpukarinių laikų, kai būtent taip apie Maironį kalbėjo Vaižgantas. O juk nuo tų laikų jau praėjo beveik šimtmetis.
Tad štai, gerbiamieji, 150 metų (!), o retorika ta pati. Konstatuojanti, kad Maironis yra nepajudinamas poezijos panteono valdovas. Apie kurį – arba gerai, t. y. jausmingai, arba nieko. Kaip ir dera šalyje, mėgstančioje adoruoti mirusiuosius. Nes jei kitaip, gali būti, kad gausite kokį prakeiksmą ar dar velniai žino ką. Liūdniausia šioje laimei nelaimei yra tai, kad per šitiek metų taip ir neišmokome klasikos tekstų suvokti ir interpretuoti kaip nedalomos ir neatsiejamos dabartinio kultūrinio gyvenimo dalies. Nesvarbu, tai būtų Maironis ar koks kitas mūsų klasikas – kol nėra jokio jubiliejaus, gimimo ar mirties metinių, tol tie autoriaus tekstai dulka lentynose lyg kokiose užmirštose dėžutėse, kurias retkarčiais atidaro koks mokslinį darbą rašantis žmogus. Tačiau atėjus jubiliejui, visos dulkės efektingai, t. y. panegiriškai, nupučiamos, tekstai pompastiškai atgyja ir… po švenčių vėl ramiai dulka. Iki kito jubiliejaus. Tad klausimas šio tradicinio dulkių nuo Maironio nupūtimo proga kyla atviras ir paprastas: ar tikrai tinkamai įvertinta Maironio asmenybė ir kūryba, jei į tai vis dar žiūrime patetiškai, o ne su sveiku kritiškumu ir kruopele žaismės, kaip reikalauja XXI a.? Jeigu „ne“, Gavelio diagnozė „mąstyti yra labai nelietuviška“ dar ilgai galios.
