Metams baigiantis tradiciškai paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. IQ pateikia kelis laureatų sąlyčio taškus su kultūra, menu ir auditorija.
Architektas Eugenijus Miliūnas. Už konceptualų architektūros erdvių suvokimą, už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą. Architektų bendruomenė jau senokai bruzdėjo, kad jos atstovai tarp išrinktųjų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – nepatenka. Tačiau bruzdančių daug, o architektams viešojo dėmesio išties daugiausia kliūva tik kylant kibirkštims iš kokio naujo paveldosaugininkų, verslininkų ir projektuotojų interesų lauke atsidūrusio objekto.
Būtų galima diskutuoti, kiek didžiausi pastarųjų metų architekto E. Miliūno darbai – Šiaulių arena ir Žalgirio arena Kaune – siejasi su kultūra, o kiek – su sporto bei pramoginiais renginiais. Vis dėlto su premijos komisijos formuluote – „už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą“ – tenka sutikti. Ir laukti naujausio E. Miliūno projekto – Šilainių bažnyčios – darbų pabaigos.
Vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas. Už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą ir jos tarptautinį rezonansą. Niujorke gyvenančio menininko įvertinimas taps puikiu pretekstu aplankyti šiandien galerijoje „Vartai“ atidaromą parodą „Viražai“. Paskutinėje šių metų galerijos parodoje pristatoma Lietuvos šiuolaikinių menininkų Ž. Kempino, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Evaldo Janso, Patricijos Jurkšaitytės, Ugniaus Gelgudos ir kitų kūryba (paroda veiks iki gruodžio 29 d.). O pačiam menininkui pelnytas įvertinimas taps pretekstu vėl aplankyti Lietuvą: Ž. Kempinas pažadėjo dalyvauti premijos teikimo ceremonijoje, vyksiančioje kitų metų vasario 16 d.
Literatūrologas, literatūros kritikas Kęstutis Nastopka. Už pasaulinį pripažinimą pelniusį lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną. Ar semiotikos profesoriaus įvertinimas pagausins studentų skaičių semiotikos paskaitose? Galbūt. Bet kuriuo atveju sveikintina, kad tokios premijos skiriamos ir tiems, kam jos turėtų būti skiriamos pirmiausia – eruditams. Žmonėms, kurie iš studentų amžiaus jau seniai išaugę, lieka laukti susitikimų su profesoriumi sklaidant Rašytojų klubo, Vilniaus universiteto, muziejų, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų renginių kalendorius. O laukiant perskaityti 2010-aisiais išleistą K. Nastopkos knygą „Literatūros semiotika“. Ir tikėtis naujos.
Scenografas Vitalijus Mazūras. Už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta. Lėlių teatro scenografui ir režisieriui Lietuvoje Nacionalinė premija skiriama pirmą kartą. Vilniaus teatras „Lėlė“ kol kas neišnaudojo progos pasigirti, kad būtent čia sukurti naujausi V. Mazūro darbai „Privati valda“, „Jūratė ir Kastautas“, o netrukus laukiama ir premjeros – spektaklio „Spragtukas“. Laimei, Nacionalinės premijos laureatų rinkimo komisija išnaudojo progą pademonstruoti supratimą, kad meniniai kriterijai yra visiems vienodi – nesvarbu, ar spektaklis skirtas penkiamečiui, ar jo seneliams.
Dirigentas Modestas Pitrėnas. Už platų kūrybinį mostą interpretuojant klasikinę ir šiuolaikinę muziką bei lietuviškos muzikinės kultūros sklaidą. 38 metų dirigentas – jauniausias svarbiausios šalies kultūros ir meno premijos laureatas šiais metais. Anksčiau nei Lietuvoje dirigentas buvo įvertintas kaimyninėje Latvijoje, kur dirba nacionalinėje operoje ir yra pelnęs valstybinį apdovanojimą. Šiais metais Latvijoje, Lenkijoje ir Šveicarijoje padirbėti spėjusį dirigentą Vilniuje bus galima išvysti jau šį šeštadienį, gruodžio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje M. Pitrėnas diriguos kameriniam orkestrui. Koncerte taip pat dalyvaus Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, altu solo grieš Jurgis Juozapaitis.
Skulptorius Vladas Vildžiūnas (nuotraukoje). Už modernios nacionalinės skulptūros vizijos įkūnijimą ir laisvos dvasios kultūros židinio puoselėjimą. Šios nominacijos laureatų nuopelnai turėtų būti nekvestionuojami, o V. Vildžiūno atveju taip ir yra. Tik matant pavardes tų, kurie „šiemet negavo“, nejučia pagalvoji: kaip gerai ir kaip apmaudu, kad tų nusipelniusiųjų yra tiek daug. O premija – tik viena. Ko gero, išmintingiausia, ką šioje vietoje būtų galima padaryti, pasekti Nobelio premijos skyrimo komisijos pavyzdžiu. Kandidatų į šią prestižiškiausią pasaulyje premiją pavardės yra laikomos paslaptyje 50 metų. Matyt, ne veltui.
