Italų režisieriui Michelangelo Antonioni svarbiausia buvo perteikti savo epochos vidinį nerimą.
Garbės „Oskarą“ už gyvenimo indėlį pelnęs italų režisierius M. Antonioni (1912–2007) laikomas šiuolaikinio kino pradininku, nubrėžusiu gaires visai postmodernistinio kino epochai. Net ir dabar šio režisieriaus filmai atrodo nauji savo forma ir aktualūs savo problematika.
M. Antonioni pakeitė ilgai vyravusias pasakojamąsias kino tradicijas ir atskleidė kino galimybę fiksuoti laiką. Kinas ilgai buvo prisirišęs prie literatūrinių išraiškos formų, tačiau M. Antonioni metė iššūkį ir atrado naują kino kalbą. Jo filmuose dialogus pakeičia kino kameros žvilgsnis, lėtai sekantis niekieno erdvėse besiblaškančius herojus. Prancūzų kino filosofo Gilleso Deleuze’o teigimu, M. Antonioni kine aktoriai yra ne veiksmo instrumentai, o laiko plėtotojai.
Režisieriaus kino kalboje bene svarbiausią vaidmenį atlieka filmo erdvė – ji yra ir pasakotoja, ir filmo veikėja. Filmuose vyrauja destruktyvūs urbanistiniai peizažai arba nyki ir atšiauri gamta – erdvės, kuriose personažai jaučiasi dar svetimesni ir dirglesni. Herojaus ir filmo erdvės santykis nusako ribinių personažų vidinę būseną.
M. Antonioni kūrybinis kelias prasidėjo didžiaisiais Italijos neorealizmo laikais, kai režisieriai, siekdami užfiksuoti pokarinės atmosferos dramą, atsigręžė į paprastus žmones. M. Antonioni žodžiais, tuo metu realybė tiesiog degė, o ore tvyrojo esminis klausimas – kaip karo baisybes išgyvenusiam žmogui užmegzti ryšį su nauju pasauliu?
Pirmieji režisieriaus dokumentiniai filmai it lakmuso popierėlis užfiksavo pokarinės Italijos visuomenės pasaulėjautą. Tačiau tai neorealizmo užduotis, o jo išsisėmimas 6-ojo dešimtmečio pradžioje įrodė, kad atsigaunanti ekonomika ir spartėjantis gyvenimo tempas smarkiai pakeitė ir to meto aktualijas. Kaip tik tuo metu M. Antonioni pasuko vaidybinio kino keliu. Šį didįjį savo epochos stebėtoją domino, ką užmarštin nuėjęs karas ir pokyčiai visuomenėje paliko žmogaus viduje.
Režisieriaus filmų herojus sieja tarpusavio susvetimėjimas ir bergždžias siekis atrasti vietą pasaulyje. Visi jie – vieniši ir sudirgę, desperatiškai bandantys gelbėtis vienas kitu, deja, bergždžiai. Jau pirmajame M. Antonioni vaidybiniame filme „Vienos meilės kronika“ (1950) atsiskleidžia neįmanomos meilės tema, kuri pasikartoja ir tolesnėje režisieriaus kūryboje.
Tarptautinę šlovę režisieriui atnešė filmų trilogija, kurios pirmasis filmas „Nuotykis“ (1960) Kanų kino festivalyje buvo nušvilptas pasipiktinusių žiūrovų, tačiau pelnė kritikų prizą už meninį novatoriškumą. „Nuotykyje“ kalbama apie vertybių krizę ir žiojančią prarają tarp mokslo ir žmogaus moralės. Vienintelis žmogiškas jausmas, likęs filmo personažams, tėra užuojauta vienas kitam. Ji akivaizdi ir centriniame trilogijos filme „Naktis“ (1960), kuriame vaizduojama viena griūvančio poros vedybinio gyvenimo diena.
Scena su teniso kamuoliuku filme „Fotopadidinimas“ (1960) demaskuoja pasaulyje vyraujantį melą. Pagrindinis filmo personažas paima į rankas įsivaizduojamą teniso kamuoliuką, sutinka su jo sąlygiškumu ir prisijungia prie visuotinio pasaulio tikrovės žaidimo. Šiame personaže užkoduota visos M. Antonioni kūrybos esmė – ilgą savo kūrybinį gyvenimą jis nepaliovė siekęs užfiksuoti tikrąją pasaulio ir žmonių santykių tiesą.
M. Antonioni mirė tą pačią 2007 m. liepos 30-ąją, kaip ir kitas kino klasikas Ingmaras Bergmanas.
