Nekilnojamasis turtas dažnai pavadinamas gera investicija. Bet kaip investicinės priemonės jo ilgametė grąža yra nedidelė. Vis dėlto viena priežasčių, kodėl nemažai žmonių jį laiko patikima investicija, gali būti susijusi su žmogaus psichologija.
Jeigu mamos, močiutės ar kito vyresnio žmogaus paklaustumėte, kur būtų geriausia investuoti laisvus pinigus, labai tikėtina, kad jų patarimas būtų susijęs su nekilnojamuoju turtu arba būstu (jeigu tokio dar neturite). Bet taip galvoti būdinga ne tik vyresniems žmonėms. Panašu, kad Lietuvoje, kur 9 iš 10 gyventojų gyvena nuosavame būste, o naujai įsigytas butas ar namas dažnai ne visai teisingai vadinamas investicija, tokia nuomonė vyrauja tarp daugelio šalies žmonių.
Vis dėlto istoriniai duomenys rodo, kad nekilnojamasis turtas nėra labai gera investicija, jo grąža per ilgesnį laikotarpį yra labai vidutiniška, ją gerokai pralenkia investicijos į įvairius finansinius instrumentus. Bet nekilnojamojo turto laikymas gera investicija nėra joks lietuviškas fenomenas, mat nekilnojamojo turto kaip investicijos nauda gali būti pervertinama ir dėl psichologinių veiksnių. Juos savo tyrime aiškinosi du mokslininkai iš Kopenhagos universiteto.
Taiklia fraze „Bent jau pinigų nepraradau“ savo tyrimą pavadinę mokslininkai psichologas Thomasas A. Stephenas ir ekonomistas Jeanas Robertas Tyranas teigia, kad žmonės visada stengiasi išvengti bet kokių nuostolių – tiek realių, tiek nominalių, dar vadinamų „popieriniais“. Rinkdamiesi iš dviejų tokį patį nuostolį pridarančių sandorių, jie prioritetą teikia tam, kuris daro mažesnį nominalųjį nuostolį ar net atrodo kaip pelningas.
Tyrimo dalyviams mokslininkai leido rinktis iš 8 skirtingų scenarijų, susijusių su nekilnojamojo turto įsigijimu ir vėlesniu jo pardavimu. Tiesa, visi scenarijai buvo parengti pagal du pagrindinius pavyzdžius ir skyrėsi tik kintamųjų dydžiais.
Pagal vieną pagrindinių scenarijų žmogus įsigyja namą už 200 tūkst. JAV dolerių, kurį po kelerių metų parduoda už 170 tūkst. JAV dolerių. Daroma prielaida, kad infliacija per šį laikotarpį nepasireiškia, todėl nekilnojamojo turto pardavimo nuostolis siekia 15 proc.
Pagal antrą pagrindinį scenarijų taip pat įsigyjamas namas už 200 tūkst. JAV dolerių, kurį po tam tikro laiko parduota už 220 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, per šį laikotarpį pasireiškia palyginti didelė infliacija, kuri sudaro 30 proc., todėl „popierinis“ 10 proc. pelnas iš šio sandorio virsta realiu 15 proc. nuostoliu.
Tad nors pateiktų scenarijų aplinkybės skiriasi, rezultatas yra vienodas – 15 proc. nuostolis visais atvejais. Vis dėlto tyrimo dalyvių vertinimas, kuris sandoris yra nuostolingas, o kuris – naudingas, pastebimai skyrėsi. Aišku, ekonomistai pastebėtų, kad sprendžiant apie šių sandorių pelningumą reikėtų taikyti diskonto normą, bet sudėtingesni ekonominiai modeliai žinomi toli gražu ne visiems.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad skirtumo tarp anksčiau apibūdintų dviejų sandorių tipų skirtumo neįžvelgė 17 proc. tyrimo dalyvių. Vis dėlto absoliuti dauguma tiriamųjų (73 proc.) naudingesnį laikė sandorį, kurio nominali vertė galop išaugdavo.
Apibendrinę tyrimo rezultatus mokslininkai priėjo prie kelių išvadų. Pirmiausia, žmonės jautriai reaguoja į pinigų nuostolius ir stengiasi jų išvengti, todėl iš dviejų blogybių jie natūraliai pasirenką tą, kuri atrodo kaip daranti mažesnę žalą. Antra, nesugebėjimas įvertinti nuostolių dėl pinigų nuvertėjimo susijęs ne vien su ekonominių dėsnių nežinojimu, bet ir emocijomis, kai jos užgožia racionalų pasirinkimą. Kadangi nekilnojamasis turtas linkęs pakankamai neblogai išlaikyti nominaliąją savo vertę, tai teikia didesnį psichologinį komfortą, kurį iliustruoja teiginys „bent jau nepraradau savo pinigų“.
Beje, tyrimo autoriai pažymėjo, kad tokie mąstysenos principai galioja kalbant ir apie žmonių elgseną kitose finansų srityse. Pavyzdžiui, dažna pradedančio investuotojo klaida, kai delsiama parduoti vertybinius popierius nukritus jų kainai ir guodžiantis, kad tai tėra nuostolis „popieriuje“, taip pat susijusi su emociniu diskomfortu dėl nuostolio pripažinimo.
