Būtina atvirai kalbėti apie problemas.
Kai euro zona gelbėjo Graikiją 2010-aisiais, Vokietija primygtinai reikalavo į procesą įtraukti Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Kai kas nerimavo dėl minties leisti Vašingtone įsikūrusiai institucijai kištis į Europos reikalus, bet Vokietija norėjo, kad TVF atliktų išorinio prižiūrėtojo vaidmenį ir priverstų Graikiją bei minkštaširdę Europos Komisiją laikytis griežtos politikos.
Tačiau per daugiau nei dvejus metus šis prižiūrėtojas kartais tapdavo pagrindiniu Graikijos pagalbininku. Fondas siekė palengvinti taupymo naštą ir netgi ginčijosi su Vokietija dėl to, kas anksčiau buvo laikoma neįmanomu dalyku, – būtinybe nurašyti kelis milijardus Graikijos skolų. Per kelis iki vėlyvo vakaro užtrukusius susitikimus Briuselyje TVF vadovė Christine Lagarde pridėjo sveiko proto į naujausią, praėjusią savaitę užbaigtą Graikijos gelbėjimo planą. Šalis gavo daugiau laiko nustatytiems biudžeto tikslams pasiekti ir buvo sušvelnintos euro zonos paskolų sąlygos. Nežinia, ar šis sprendimas padės išbristi iš sunkumų, bet jis vis tiek yra reikšmingas: euro zona pagaliau pripažino, kad Graikija nebegali pakelti savo skolos naštos ir kad kreditoriams teks patirti nuostolių.
Sumanymas buvo kiek kitoks. TVF patirtis turėjo apsaugoti Vokietijos mokesčių mokėtojų milijardus. Šalies kanclerė Angela Merkel teigė, kad kitos pažeidžiamos valstybės, pamačiusios „nelengvą Graikijos kelią su TVF“, nenorės sekti jos pėdomis ir prašytis gelbėjamos. Tačiau krizė tik pagilėjo (Kipras netrukus taps ketvirtąja pagalbos prašančia valstybe), Europos centrinio banko įsikišimas tapo neišvengiamas.
Lapkričio 28-ąją Europos Komisija pasiūlė pamatinių euro trūkumų nuoseklaus šalinimo planą, pagal kurį per kitus 18 mėnesių būtų sukurta euro zonos biudžeto užuomazga, o per penkerius metus – sujungtos euro zonos skolos. Ilgalaikėje perspektyvoje numatyta „gili ir tikra“ ekonominė ir pinigų sąjunga su euro zonos biudžetu, finansuojamu jos pačios mokesčiais ir visavertėmis bendromis euroobligacijomis.
Šiems žingsniams žengti reikės laiko ir sunkių sutarties pakeitimų. Tačiau nesibaigianti Graikijos krizė vis dar silpnina eurą. Dėl to labiausiai reikėtų kaltinti Graikijos politikus, bet klaidų padarė ir euro zona, atsisakiusi pripažinti Graikijos bankrotą. Dėl to šalis buvo priversta griebtis griežto, ekonomikos depresiją skatinančio taupymo (Vokietija netgi reikalavo įvesti baudžiamąsias palūkanas), o euro zonos vadovai įsivėlė į brangiai kainavusius bandymus išsikapstyti iš susiklosčiusios padėties.
Apkarpius Graikijos įsipareigojimus privatiems obligacijų turėtojams euro zona nukentėjo dvigubai: naudos iš šios sprendimo buvo mažai, nes didžioji skolos dalis buvo perkelta ant oficialių skolintojų pečių, be to, užkratas išplito į euro zonos pakraščius. Europos kreditoriams dabar neišvengiamai teks nuspręsti, kiek nurašyti oficialios Graikijos skolos.
Prie šios sumaišties kartais prisidėdavo ir TVF, ypač tuo metu, kai dar prieš sekso skandalą jam vadovavo Dominique’as Straussas-Kahnas, kuris irgi tikėjo mitu, kad Graikija vis dar yra moki. C. Lagarde vadovaujamas fondas į susiklosčiusią padėtį žvelgia blaiviau. Nors TVF Graikijoje ne itin mėgstamas, jis vis atviriau kalba apie žalą, kurią perdėtas taupymas padarė Graikijai, ir paragino duoti valstybei papildomus dvejus metus dideliam pirminiam biudžeto pertekliui (prieš palūkanas už paskolas) pasiekti.
Sunkiausia TVF užduotis buvo įtikinti Vokietiją ir kitus, kad Graikija nebegali sumokėti savo skolų. Beveik neįmanoma tiksliai apskaičiuoti skolos tvarumo. Praėjusiais metais politikai nurodė Graikijai iki 2020 m. sumažinti valstybės skolą iki 120 proc. BVP. TVF mano, kad šis reikalavimas per griežtas. Šiuo metu prognozuojama, kad 2020 m. Graikijos skola sieks 144 proc. BVP.
C. Lagarde aiškiai pasakė, kad jei Graikijos skola nebus sumažinta, TVF jai daugiau nebeskolins. Vokietija atkirto, kad bet kokie skolos mažinimo veiksmai būtų neteisėti. Euro zonos ministrai siūlė panaudoti ECB pelną, gautą superkant Graikijos obligacijas.
Galbūt galutinį terminą galima pastūmėti į 2022-uosius. Galbūt graikus galima priversti siekti dar didesnio pertekliaus. Gal šalis galėtų už gelbėjimo plano lėšas supirkti nuvertėjusias obligacijas? O kaip dėl pažado sumokėti skolą ateityje? Vis dėlto C. Lagarde laikėsi savo pozicijos ir reikalavo neatidėliotinų veiksmų.
Galiausiai susitarta dėl kompromiso iki 2020 m. sumažinti Graikijos skolą iki 124 proc. BVP, o dar po dvejų metų – „reikšmingai žemiau“ 110 proc. BVP. Graikijos palūkanų norma sumažinta vienu procentiniu punktu, grąžinimo terminai padvigubinti iki 30 metų, o palūkanų mokėjimas atidėtas dešimčia metų. Taip pat duotas pažadas prireikus imtis tolesnių veiksmų, kai Graikija pasieks pirminį biudžeto perteklių.
Lemtingas žingsnis
Tai vis dar nėra akivaizdus skolų nurašymas, kurio norėjo TVF, bet netiesiogiai naujasis planas atlieka panašią funkciją: skolintojai pripažino būtinybę prisiimti nuostolius, jei norima išsaugoti Graikiją euro klube. „Rubikonas peržengtas. Graikija nebus išmesta iš euro zonos ir gali švęsti“, – teigia vienas su situacija gerai susipažinęs pareigūnas. Siekiant pastatyti Graikiją ant kojų, gyvybiškai svarbu atkurti pasitikėjimą jos ateitimi. Atėnuose ministrai pagaliau prabilo apie galimybę viršyti lūkesčius.
Tačiau nederėtų pamiršti atsargumo. Graikijos ekonomika vis dar traukiasi ir šaliai teks ne vienus metus karpyti biudžeto išlaidas. Struktūrinės reformos įgyvendinamos lėtai, privatizacija beveik nevyksta, valstybės politika tebėra trapi, todėl nenuostabu, kad Vokietija siekia palaikyti spaudimą. Ji nenori imtis nepopuliarių veiksmų prieš kitą rudenį vyksiančius rinkimus ir netgi po jų neskubės nurašinėti skolų. Tačiau šiuo metu net Italija ir Ispanija skolina Graikijai pigiau, nei gali pasiskolinti pačios, tad Vokietijai taip pat teks prisiimti dalį nuostolių.
Rengdamiesi diskusijoms dėl euro zonos ateities, kurios įvyks kitame viršūnių susitikime gruodžio 13–14 d., vadovai turėtų pasimokyti iš liūdnos Graikijos patirties. Neišvengiamų sprendimų atidėliojimas tik sukelia daugiau skausmo ir išlaidų.
