Lietuvos klubai Eurolygoje šiemet važiuoja dviem greičiais. Kauno „Žalgiris“ jau yra užsitikrinęs vietą šešioliktuko etape, tuo tarpu Vilniaus „Lietuvos ryto“ sąskaitoje kol kas – viena pergalė ir daug nežinomybės.
Antroji Lietuvos komanda visuomet pasižymėdavo tuo, jog su palyginti mažu biudžetu sugebėdavo suburti stiprią komandą ir dažnai tapdavo tramplinu jauniems krepšininkams į didžiąją krepšinio šlovę. „Lietuvos rytas“ jau spėjo pagarsėti kaip stipri, komandinį žaidimą demonstruojanti ekipa, kurios pasiekimai tarptautinėje arenoje visada tildydavo skeptikus. Tuos, kurie dar net nepasidėjus sezonui niurzgėdavo, jog „šitas klubas šiemet pasmerktas“.
Panašių kalbų sklandė ir prieš šio sezono pradžią. Praradęs savo didžiausią deimantą Joną Valančiūną ir netekęs svarbių legionierių, Vilniaus klubas pasipildė abejotinos kokybės legionieriais ir išėjo užkariauti Eurolygos su daugiau mažiau pernykščiu bagažu. O tas bagažas pasirodė ne toks didelis. Grupės varžyboms Eurolygoje pasiekus finišo tiesiąją, kai kiekviena pergalė ir pralaimėjimas yra aukso vertės, galima drąsiai konstatuoti: „Lietuvos ryto“ perspektyvos šį sezoną – blankios kaip niekada.
Yra daugybė priežasčių taip teigti. Turbūt neužtektų abiejų rankų pirštų visiems faktoriams išvardyti, kodėl „Lietuvos rytas“ šiemet neprilygsta tiems „juodai raudonai baltiems“, kuriuos prieš metus ar dvejus palaikydavo pilnutėlė „Siemens“ arena, o komanda kaip lygi su lygiais kovodavo bet kuriame europiniame fronte. Galima teisinti: mažas biudžetas, rokiruotė trenerių štabe, išmušusi iš vėžių visą klubo organizaciją. Bet esmė ne tame. Didžiausios „Lietuvos ryto“ nesėkmių priežastys yra klubo vadovų klaidos. Pradedant komandos formavimu vasarą ir baigiant rinkodara bei klubo įvaizdžio kūrimu.
Neseniai vienam portalui klubo savininkas Gedvydas Vainauskas davė išsamų interviu vaizdo konferencijos metu. Tokį išsamų, jog jis šiek tiek panėšėjo į desperacijos kamuojamo žmogaus išpažintį kunigui. Dažniausiai buvo svarstoma ir kalbama tomis pačiomis trimis temomis: sudėtis, treneris ir biudžetas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog paskutinis faktorius yra logiška pirmųjų dviejų priežastis. Kiek turi pinigų, tą ir perki. Tačiau ar bent vienais metais „Lietuvos rytas“ turėjo daug pinigų? Ar tame šlovingame 2008–2009 m. sezone, kai klubas susižėrė visus įmanomus titulus, komanda buvo suformuota „švaistykis eurais ir doleriais“ principu? Ne.
G. Vainauskas sakė, jog šiemet klubo biudžetas yra tris kartus mažesnis nei Kauno „Žalgirio“, t. y. apie 4 mln. eurų. Tačiau problema slypi ne čia. Ji slypi kaip reta blogame šio biudžeto realizavime. Vienintelis „Lietuvos ryto“ vasaros pirkinys, kuris pasiteisino pirmojoje sezono pusėje, yra jaunasis serbas Nemanja Nedovičius. Beprotiškai talentingas vaikinas, tačiau ir jo potencialas nėra iki galo išnaudojamas. Kiti? Dejanas Ivanovas tik per pastarąsias porą rungtynių parodė, jog apskritai moka žaisti krepšinį. Deividas Dulkys? Snaiperis, kuriam buvo žadama vos ne antrojo Arvydo Macijausko ateitis, kol kas Eurolygoje pelno po 2,9 taško ir yra pataikęs vos du tolimus metimus per septynis mačus. Jaunasis Leonas Radoševičius kartais iššauna ir yra vienas svarbiausių šio sezono komandos ramsčių. Tačiau kažkodėl jis buvo įsigytas kaip vidurio puolėjas, nors pagal žaidimo stilių ir kūno sudėjimą yra aiškus „ketvirtasis numeris“. Kai jam tenka gintis, tarkime, prieš Nathaną Jawai iš „Barcelonos“ ar kitus galingus vidurio puolėjus, jam neužtenka nei masės, nei jėgos.
Tai – tik keli pavyzdžiai to, kaip neadekvačiai komandą vasarą rinkosi „Lietuvos ryto“ vadovai ir treneriai. Tiesa, apie trenerius. Aleksandrą Džikičių spalio viduryje pakeitė Darius Maskoliūnas. G. Vainausko teigimu, A. Džikičiaus niekas nenorėjo matyti komandoje jau po praėjusio sezono. Niekas, išskyrus… N. Nedovičių! Taip, Serbijos talentas norėjo dirbti su savo jaunystės treneriu, kitaip būtų pasirinkęs kitą klubą. Atrodytų, puikus diplomatinis sprendimas – paliekamas A. Džikičius, kad N. Nedovičius atsidurtų Lietuvos sostinėje. Bet ar tikrai?
N. Nedovičius, net nebūdamas klubo narys, jau rodė kaprizus. Tad ar vertėjo vien dėl jo palikti daug kritikos sulaukusį ir niekieno nenorimą trenerį? Jei taip, tuomet kam jį atleisti po mėnesio darbo naujajame sezone? Bet kokie sukrėtimai viduryje sezono niekam nėra į naudą. Aišku, komandos vairą perėmė D. Maskoliūnas – žmogus, puikiai pažįstantis sostinės klubo virtuvę. Antra vertus, jei jam būtų patikėtas vadovavimas komandai nuo pat sezono pradžios, būtų galimybė jam sukurti savą komandos veidą. D. Maskoliūnas priverstas kurti komandos veidą tada, kai eksperimentų laikas jau seniai praėjęs ir klubui verkiant reikia pergalių. Tačiau jų vis dar nėra.
Geriausias komandos gyvenimo lakmuso popierėlis yra sirgaliai. Kai komandai sekasi gerai, arena jei ne lūžta nuo žiūrovų, tai bent jau būna beveik užpildyta. Kai klubas išgyvena senus laikus, nuo kadaise mylimos ekipos nusisuka ir ištikimiausi gerbėjai. Uždaras ratas – pergalės lemia sirgalių skaičių, sirgalių skaičius iš dalies lemia pergales. Kai 11 tūkst. žmonių talpinančioje arenoje susirenka 2 tūkst. sirgalių, ko gero, pati komanda nesijaučia žaidžianti namuose.
Šiemet „Lietuvos ryto“ namų arena – pustuštė. Ir tai yra geriausias rodiklis to, jog ši komanda dabar išgyvena savo kone blogiausią gyvenimo periodą nuo pat klubo įkūrimo.
Lieka konstatuoti, jog šiame sezone „Lietuvos ryto“ toli gražu negalima statyti į vieną gretą su „Žalgiriu“. Nei žaidimo, nei rezultatų, nei palaikymo prasme. „Lietuvos rytas“ bent kol kas – beveidė ir bedvasė komanda. Tačiau stiprus „Lietuvos rytas“ yra reikalingas tiek tam pačiam „Žalgiriui“, tiek ir visam Lietuvos krepšiniui. Dar yra teorinių vilčių patekti į šešioliktuko etapą. Vis dėlto mes abejojame. Labai gaila, tačiau abejojame.
