Baigiasi metai ir aiškėja, kad Europoje viskas tęsis (viskas tęsis ekonomikoje, bet nuo kada visa kita nepriklauso nuo ekonomikos?). Neseniai pasirodžiusiose „Pasaulio ekonomikos perspektyvose“ Tarptautinis valiutos fondas (TVF) numato, kad euro zonos ekonomika šįmet smuks 0,4 proc. ir vos vos krustels 2013 m. (paaugs 0,2 proc.). Neoptimistiškai pasiskaičiavo ir Europos Komisija: šįmet ekonomika smuks 0,3 proc. (euro erdvėje – 0,4 proc.), kitąmet pašliauš aukštyn 0,4 proc. (euro erdvėje – 0,1 proc.).
Kantrybė senka. Rinkėjai keičia vyriausybes: dešiniuosius įsocialistus, socialistus į dešiniuosius, nelygu, kas buvo kėdėse, kai užklupo krizė. Kiekvienas supranta, kad politinių partijų programos čia niekuo dėtos, bet gal nauja valdžia ką nors sugalvos?
Simptomiškas šiuo požiūriu buvo neseniai Vilniuje vykęs Baltijos investuotojų forumas, kuriame pasaulio finansų ir ekonomikos ekspertai subregiono auditorijai tiesiogiai pademonstravo jau trejus metus garsinamas dvi nenuginčijamas ir nesutaikomas išbridimo iš krizės strategijas: „Skolinkitės ir leiskite pinigus – antraip ekonomika žlugs“; „Išleisti reikia tik tiek, kiek turite – antraip kelias į prapultį“ (vienas jų labai patiko Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui).
Pasiklydo net TVF. Spalio viduryje jo vadovė Christine Lagarde per dieną vienai auditorijai sugebėjo pasakyti, kad didžiausia užduotis Vakarų ekonomikoms – sumažinti neregėto dydžio valstybių įsiskolinimą, o kitai – kad šalys neturėtų jaustis įsipareigojusiomis laikytis deficito mažinimo tikslų, o imtis skatinti ekonomiką didinamomis biudžeto išlaidomis ir mažinamais mokesčiais.
Viena aišku – visur verslas atsisako iniciatyvos, nemato jokių galimybių investuoti ir plėsti veiklą. Visa atsakomybė už ekonomikos reanimavimą šiuo metu perkelta vyriausybėms.
Krizės parblokštos ir sustingusios ekonomikos dabar yra vienodoje padėtyje – trūksta veiksmingos paklausos. Bėda ta, kad dauguma vyriausybių neturi jokių – absoliučiai jokių – sankaupų. Verslas ir namų ūkiai turi, valdžia – ne. Valdžia turi skolų. Norint padėti ekonomikai reikėtų dar daugiau skolintis.
Tik šešios ES šalys nėra pakliuvusios į vadinamąją perviršinio deficito procedūrą – kai yra viršijusios 3 proc. viešųjų finansų deficito ribą. 2012 m., kaip jau matyti, nė viena šalis narė neišvengs deficito. Todėl vidutinis ES šalių narių valstybės skolos dydis nuo 83 proc. BVP 2011 m. vis dar didės iki 88,6 proc. 2014-aisiais (euro erdvėje – nuo 88,1 iki 94,3 proc.). Šių skaičių pakanka, kad suprastume, kaip didėja nenoras kapitalo rinkose tokioms vyriausybėms skolinti, o pačių vyriausybių – dar daugiau skolintis.
Yra dar vienas būdas paklausai sužadinti – „spausdinti“ pinigus, t. y. centriniam bankui suteikti paskolą vyriausybei pinigais, sukuriamais tiesiog „iš oro“ (paskui, kai paskola virs vyriausybės išlaidomis pirkti prekes ir paslaugas ir šios išlaidos taps žmonių pajamomis, o tie žmonės ateis prie banko automatų pasiimti grynųjų – teks iš tiesų atspausdinti papildomą kiekį banknotų). Taip daro JAV, santykinai savarankiškiausia valstybė pasaulyje.
Kredito įstrigimo metu tai nėra taip blogai, kaip atrodo – „spausdinti“ pinigai tiesiog pakeičia tuos, kurie įstrigo ir pelija bankuose, verslui nesiryžtant jų skolinti ir investuoti. Ne veltui pinigų spausdinimas vadinamas rafinuočiau – kiekybiniu (pinigų apyvartos) palaisvinimu.
Bet centrinio banko „iš oro“ sukurti ir vyriausybei paskolinti pinigai yra papildomai atsiradę pinigai ir pagrįstai laikomi valstybės skola. Ekonomikai atkutus jie turi grįžti į biudžetą ir iš ten nusėsti centrinio banko rūsiuose, kad „laisvėje“ pinigų būtų tiek, kiek reikia, antraip perteklinis jų kiekis grės infliacijos paspartėjimu, t. y. visų pinigų nuvertėjimu.
Jei ekonomika „neklauso“ ir tą pinigų spausdinimą prireikia tęsti keletą metų, kyla problema – valstybės iždo įplaukos ir išlaidos žiojasi iki nebeišlaikomo lygio. Šių metų rudens „Pasaulio ekonomikos perspektyvose“ TVF tokią JAV susiklosčiusią situaciją pavadino „fiskaliniu skardžiu“. Prasidedant 2013 m. JAV automatiškai nustos galioti laikinai įvestas mokesčių sumažinimas (kai kam mokesčiai bus ir padidinti), o valstybės išlaidos irgi automatiškai, vykdant ankstesnius įstatymus, bus sumažintos. JAV ūkio mechanizme išsižios didžiulės žirklės, iš abiejų pusių mažinančios visuminę paklausą. JAV biudžetas jau treti metai turi daugiau nei 10 proc. BVP spragą, valstybės skola padidėjo nuo 74 proc. 2009 m. iki 86 proc. 2011 m. Nusileidimas nuo skardžio gali kainuoti iki 4 proc. JAV BVP, ir jei pati ekonomika nepagyvėtų, nauja recesija JAV sukeltų rimtų problemų visai pasaulio ekonomikai.
Ši galinga krizė jau stumia ES šalis – ypač euro zonos valstybes – didesnės ekonominės integracijos link (pakurstydama smarkesnius debatus apie nacionalinį suverenumą ir kas jam darosi). JAV idėjų apie dar didesnę ekonominę integraciją nebeturi, ji jau federacija. Gali būti, kad JAV pavyzdys su fiskaliniu skardžiu rodo ES ateitį – kas bus po kokių 30 metų, kai ES bus Europos ekonominė federacija, dažniau mąstys ir veiks vienodai pasaulio scenoje ir, kas svarbiausia, jau bus pamiršusi šios krizės pamokas.
