Naujojo tūkstantmečio pradžioje pasaulis neigiamą emocinį bagažą turinčius žodžius įprato pakeisti malonesniais, politikos ir istorijos nesugadintais posakiais. Taip karo veiksmai virto intervencijomis, revoliucijos – pavasariais, o muilo operos – realybės šou. Ta pati taisyklė galioja ir terminui „kolonija“. Ko gero, nė viename oficialiame dokumente nerasime šio termino, užtat yra nemažai užjūrio teritorijų, nesavarankiškų teritorijų ar priklausomų teritorijų.
Šių įvairių teritorijų savininkės – buvusios kolonijinės imperijos, tokios kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė, arba imperijos vardo neturėjusios Jungtinės Valstijos. Klaidinga manyti, kad modernios kolonijos tėra nederlingos vietos gyventojų nekontroliuojamos teritorijos – neretai tai ypatingo grožio gamtos perlai, finansiniai centrai ir strateginės karinės bazės.
Jungtinių Tautų Organizacija praėjusio amžiaus viduryje sudarė nesavarankiškų teritorijų sąrašą, į kurį patenka apgyvendintos teritorijos, paklūstančios metropolijos įstatymams. Nors pats sąrašas sulaukė nemažai kritikos dėl per daug paviršutiniškų kriterijų, jame įrašytos tokios vietovės kaip Bermudos, Gibraltaras, Vakarų Sachara ar Folklando salos neabejotinai yra priklausomos teritorijos, didžiųjų valstybių įgytos kolonijiniu būdu.
Per daugiau nei 50 metų minėtas sąrašas susitraukė, mat kai kurios teritorijos (Grenlandija, Puerto Rikas ar Honkongas) tapo kitokio, nei priimta kolonijoms, teisinio reguliavimo objektais, nors ir nėra visiškai nepriklausomos. Šaltoji Grenlandija tapo autonomija po Danijos karalystės sparnu ir netgi turi tris atstovus Danijos parlamente. Honkongas buvo perduotas Kinijai, kurios sudėtyje tapo specialia administruojama teritorija, o Puerto Rikas tapo neoficialia JAV valstija.
Beveik 400 metų drauge
Prieš mažiau nei šimtmetį beveik pusę pasaulio valdžiusi Jungtinė Karalystė vis dar gali vadintis metropolija. Britų užjūrio teritorijas (angl. British Overseas Territories) sudaro 14 moderniųjų kolonijų, kuriose gyvena beveik 300 tūkst. žmonių. Svarbiausiomis jų būtų galima įvardyti Bermudas ir Gibraltarą – pirmąjį dėl ekonominės naudos, o antrąjį dėl strateginės vietos. Būtent Bermudos yra pirmoji britų kolonija, kurią Londonas valdo dar nuo 1620 m. Nors Bermudos turi autonominę valdžią, kuriai atstovauja ilgiausiai be pertraukos veikiantis parlamentas pasaulyje, šių salų įstatymų leidžiamoji galia priklauso gubernatoriui, kurį skiria britų karalienė ir parlamentas.
Bermudų salos garsėja ir mistiniu „Bermudų trikampiu“, kuriame esą dingsta lėktuvai, laivai ir žmonės, tačiau pagrindinė šios kolonijos veikla – finansų paslaugos. 2007 m. Bermudų salos galėjo pasigirti didžiausiu BVP vienam gyventojui visame pasaulyje – 92 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, ši statistika neatspindi realaus vietos gyventojų pragyvenimo lygio. Bermudos laikomos lengvatinio apmokestinimo finansiniu centru arba „mokesčių rojumi“. Liberaliai prižiūrimas finansų sektorius ir vienkartinis įplaukų apmokestinimas leido pritraukti nemažai užsienio investicijų ir kapitalo.
Nemažai pasitarnavo ir tai, jog teisiniai ginčiai sprendžiami remiantis Jungtinės Karalystės teisine praktika, Bermudų akcijų birža atitinka visus aukščiausius reikalavimus, o ekonominio bumo metu buvo itin patraukli vieta išvestinių finansinių priemonių spekuliacijoms. Vietos gyventojai įvairiai vertina savo kaip kolonijos statusą. Minėtame Jungtinių Tautų nesavarankiškų teritorijų sąraše atsidūrusios Bermudos vietos valdžios lūpomis išsakė nuomonę, jog šalis yra savarankiška, o britai rūpinasi tik užsienio politika ir diplomatija.
Tarp Britanijos ir Ispanijos
Įdomi ir situacija Gibraltare. Šios britų užjūrio teritorijos, esančios greta Ispanijos, gyventojai – visateisiai Jungtinės Karalystės piliečiai. 2002 m. Gibraltaro gyventojai atsisakė autonomijos teisėmis jungtis prie Ispanijos.
Ši strategiškai svarbioje vietoje esanti 7 kvadratinių kilometrų dydžio teritorija skiria Viduržemio jūrą nuo Atlanto vandenyno, tad Šaltojo karo metu prie Gibraltaro krantų švartavosi nemažai sąjungininkų laivyno. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir pasibaigus Šaltajam karui, šiai britų užjūrio teritorijai teko ieškoti naujo pajamų šaltinio. 1987 m. įplaukos iš uosto sudarė net 60 proc. BVP, šiuo metu šis skaičius siekia vos 7 proc.
Pamažu Gibraltaras tapo turistų traukos objektu ir geidžiama vieta tarp tarptautinių korporacijų. Nors iš pradžių bandyta vengti mažų mokesčių rojaus etiketės, nuo 2010 m. patvirtinta mažų mokesčių politika padėjo teritorijai pritraukti nemažai tarptautinių bankų bei lengvatinio apmokestinimo sąskaitų. Tarptautinio valiutos fondo analizėje teigiama, kad Gibraltaras sugeba suderinti mažus mokesčius ir stabilią bei skaidrią pinigų srautų priežiūrą.
Nori „įteisinti santykius“
Beveik 4 mln. gyventojų turintis Puerto Rikas gali mėgautis plačia autonomija, tačiau nuo 1917 m. šios Karibų jūros salos gyventojai turi JAV pilietybę ir moka mokesčius į federalinį JAV biudžetą – 2009 m. mokesčių pavidalu į Vašingtoną iškeliavo beveik 4 mlrd. dolerių. Tačiau dėl Puerto Riko oficialaus statuso gyventojai negali balsuoti JAV prezidento ar Kongreso rinkimuose ir neturi savo atstovo tarp tautos išrinktųjų. Tiesa, salos vyrai bet kada gali būti pašaukti į Jungtinių Valstijų armiją. O visa užsienio politika bei gynybos reikalai sutelkti išimtinai JAV rankose.
Pastarųjų mėnesių apklausos ir referendumas Puerto Rike parodė, kad šios salos gyventojai norėtų oficialiai tapti 51-ąja valstija. Vis dėlto, analitikų nuomone, JAV politinis elitas nėra suinteresuotas, kad Puerto Rikas taptų valstija – Senato opozicijoje esantys demokratai nebus linkę įsileisti dar daugiau respublikonų, kuriuos nuolat palaiko puertorikiečiai. Tuo tarpu respublikonai šiuo metu telkiasi ties ekonominėmis problemomis, tad Karibų salai tiesiog nėra laiko ir jo nebus bent jau iki kitų JAV Kongreso rinkimų.
Jungtinės Valstijos gali pasigirti valdančios Mergelių salas Karibų jūroje bei Antrojo pasaulinio karo metais perimtomis Amerikos Samoa salomis, Guamu bei Šiaurės Marianų salomis. Mergelių salas Jungtinės Valstijos nusipirko iš Danijos Pirmojo pasaulinio karo metu, bijodamos Vokietijos bazių įsikūrimo Karibų jūroje. Šiuo metu Mergelių salos yra labai populiarios tarp turistų iš JAV ir mėgaujasi Vašingtono teikiamu protektoratu. Ramiajame vandenyne esančios salos atliko svarbų vaidmenį Šaltojo karo metu, kai didžiausias pasaulio vandenynas buvo tapęs mėgstamu povandeninių laivų maršrutu.
Pastaraisiais metais kariškių dėmesys Ramiajam vandenynui sumažėjo, tad JAV kolonijos tapo turistų traukos centrais. Vis dėlto, analitikų nuomone, auganti Kinijos įtaka regione galiausiai vėl suteiks strateginės svarbos minėtoms teritorijoms. Patys salų gyventojai apie nepriklausomybę ar didesnę autonomiją nesvaičioja. Apklausų duomenimis, vietiniai patenkinti esama situacija.
Tarpukariu didžiąją dalį Afrikos kontinento valdžiusi Prancūzija taip pat neliko be užjūrio teritorijų. Prie Australijos žemyno esantis Naujosios Kaledonijos salynas iki šiol laikomas Prancūzijos dalimi. Daugiau nei 200 tūkst. gyventojų turinti teritorija turi nemenką autonomiją, o 2014 m. ruošiamasi referendumui dėl visiškos nepriklausomybės.
Tokius siekius galima pagrįsti stabilia ekonomine situacija – Naujoji Kaledonija yra viena stipriausių regiono ekonomikų, o pagrindinis jos ekonomikos variklis – nikelio gavyba. Ši nedidelė Ramiojo vandenyno sala patenkina daugiau nei 10 proc. viso pasaulio nikelio paklausos. Patogi regioninė padėtis bei netolima Azijos rinka garantuoja stabilias pajamas, tad priklausomybė kitai valstybei tikrai nežavi vietos gyventojų ir valdžios.
