Mokyti vaikus idealiai išlaikyti egzaminus rengiami ir tie, kurie patys tuos egzaminus išlaiko prastai, o esminis švietimo sistemos elementas – mokytojas – paliktas visų nepriklausomos Lietuvos švietimo reformų paraštėse.
„Tam tikru nepriklausomybės laikotarpiu mokytojo profesija buvo tapusi beveik marginalinė. Kurį laiką mokytojų baisiai trūko. Niekas nėjo dirbti mokytoju. Vėliau situacija šiek tiek keitėsi – krizė šiek pakoregavo“, – sako vienos geriausių Lietuvoje gimnazijų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Tačiau diskusija apie mokytojo profesijos prestižą jam neatrodo esminė. Svarbiausia – mokytojo kompetencija.
„Investicija į mokytoją yra prioritetinis tikslas. Mes susitelkiame į fizinius objektus – į langų ir sienų tvarkymą, bet mokytojas švietimo reformoje liko nuošalyje“, – sako S. Jurkevičius.
Pasak S. Jurkevičiaus, mokytojai per dvidešimt švietimo reformos metų tiesiogine prasme buvo išvarginti įvairių pasikeitimų, kartais visiškai beprasmių, mokymui nesuteikusių naujos kokybės. O kokybė po visų reformų išlieka prastesnė nei turėtų būti.
Nemokytas mokytojas
„Prieš maždaug 20 metų viename JAV universitete profesoriai mėgino sudaryti geriausią mokytojų rengimo programą. Kai visi reikalingi dalykai buvo surašyti, paaiškėjo, kad viskam išmokti reikia mažiausiai 25 metų studijų. Tačiau jei universitete praleidžiami 25 metai, tai baigus studijas jūsų žinios jau yra pasenusios ir turite pradėti iš naujo. Taigi mokytojo profesija bet kuriuo atveju yra mokymasis visą gyvenimą“, – Vilniuje Goethe’s instituto surengtoje diskusijoje apie švietimo ateitį svarstė Hasso Kukemelkas, Tartu universiteto švietimo vadybos profesorius.
„Įsivaizduokite mokytoją, kuris neskaito knygų! Jis gali tik perskaityti primityviai parašytą vadovėlį ir geriausiu atveju jį atkartoti“, – jam antrina diskusijoje taip pat dalyvavęs S. Jurkevičius.
Dalykinių žinių atnaujinimui užtikrinti, pasak jo, mokytojus būtų galima net periodiškai egzaminuoti. „Bet to yra labai bijoma, nes gali būti labai greitai atskleistos visos kortos“, – priduria jis.
Licėjaus direktoriaus teigimu, mokytojai tobulėdami turėtų dalyvauti dalykinėse diskusijose ir su atitinkamais universitetų mokslininkais diskutuoti, kelti klausimus. „Būtent tada auga dalykinė kompetencija, intelektualinė kiekvieno žmogaus kokybė. Metodai yra technika – tai puiku, bet reikia išmanyti dalyką ir nepateikti vaikams vien formalizuotų aiškinimų“, – sako S. Jurkevičius.
Į mokytojus – bet kas
Suomijoje, kuri paprastai pateikiama kaip viena geriausių švietimo sistemų, būsimi mokytojai į universitetą pirmiausia priimami pagal brandos egzaminų rezultatus. Po to kandidatai stebimi dirbtinėse situacijose, kuriose turi pademonstruoti socialinius ir bendravimo gebėjimus, ir turi pereiti interviu išbandymą, kuriame, be kitko, klausiama apie jų motyvaciją.
Ir tokioje sistemoje mokytojo specialybė išlieka itin pageidaujama tarp stojančiųjų į universitetus: vienai pedagoginės specialybės vietai Helsinkio universitete pastaraisiais metais tenka apie dešimt norinčiųjų. Beje, mokytojams Suomijoje privalomas magistro laipsnis.
Lietuvoje pakanka bakalauro išsilavinimo, o studijuoti gali būti priimami ir egzaminus prastai išlaikę abiturientai. Jie po ketverių metų teoriškai turėtų pradėti rengti būsimus abiturientus išlaikyti egzaminus maksimaliai gerai.
S. Jurkevičiaus nuomone, Lietuvoje pakaktų pradėti nuo to, kad į universitetus, taigi ir į pedagogines specialybes, būtų priimami tik tam tikru lygiu brandos egzaminus išlaikę abiturientai.
„Šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai patikimi ir skaidrūs valstybiniai egzaminai ir jų rezultatas rodo tam tikrą [abituriento] lygį. Aukštoji mokykla gali nustatyti tam tikrus skaičius, kuriuos pasiekti ne taip lengva. Tai pirmas kriterijus – nejuokinti aplinkinių su tokiais egzaminų rezultatais, su kokiais dabar patenkama į aukštąją mokyklą, – sako licėjaus direktorius. – Egzamine nesurinkęs, sakykime, 70 proc., tu neturėtum būti leidžiamas per aukštosios mokyklos duris. O dabar krepšeliai – visus priimsime.“
Čia, jo nuomone, reikalingas politinis įsikišimas: valstybė turėtų ne tik nustatyti minimalų pereinamąjį balą, bet ir į tokias specialybes kaip pedagogika įstojus, pavyzdžiui, dvidešimčiai studentų vietoje šimto, mokėti, jei to reikia, už visą šimtą.
„Jei valstybei reikia mokytojų, ji gali pareikalauti iš baigusių studentų, kad jie eitų dirbti į mokyklas. Galima surasti įvairių formų, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, aš jums duosiu nemokamą mokymą ketverius metus, o jūs atidirbsite valstybei. Galima surasti būdų, kaip tvirtinti švietimą iš esmės“, – teigia S. Jurkevičius.
Idealistų pakanka
Diskusijoje apie ateities mokytoją dalyvavo daugiausia mokytojai ir buvo paleistas ne vienas akmuo į pedagogus rengiančių aukštųjų mokyklų, iš kurių pagrindinė yra Lietuvos edukologijos universitetas, daržą.
Buvo ir stojusių ginti universiteto: toli gražu ne visi stojantieji yra antrarūšiai abiturientai ir nemotyvuoti tapti mokytojais. Tačiau užsistota be reikalo, nes auditorijoje imta šūkčioti, kad niekas taip ir nemano. Vis dėlto vyraujanti nuomonė buvo aiški: bendras mokytojų parengimo lygis yra pernelyg prastas, o pedagogo profesija nepatraukli.
Savaitraščio „Veidas“ užsakymu rugsėjį atlikta apklausa rodo, kad mokytojais norėtų dirbti tik 4,2 proc. respondentų, o trys ketvirtadaliai sutiko, kad ši profesija negerbiama ir kupina streso.
Tačiau Lietuvoje sėkmingai veikia programa „Renkuosi mokyti“, kuri suteikia galimybę ir nepedagogines studijas baigusiam jaunimui įgyti kvalifikaciją bei imtis darbo mokyklose. Šiemet norą dalyvauti programoje pareiškė 400 žmonių (atrinkta ir priimta 19), pernai – 600. Du trečdaliai programos dalyvių toliau lieka dirbti mokytojais.
H. Kukemelkas iš Estijos teigia, kad Tartu universitetui pritrūkus pakankamai gerų kandidatų jų pavyko pritraukti pasamdžius porą išvaizdžių studentų, kurie keliaudami po mokyklas pristatinėjo pedagogines studijas – sąžiningai kalbėjo apie šios profesijos privalumus ir trūkumus.
„Kandidatų skaičius į priešmokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojų vietas pakilo nuo vieno vienai vietai iki dešimties“, – sako H. Kukemelkas. Tačiau jis apgailestavo, kad prisišaukti daugiau gabių žmonių tapti dalykų mokytojais nepavyko – tai ne taip paprasta.
