Artėjant metų pabaigai padaugėja raginimų išlaikyti mokesčių sistemos stabilumą. Tokie raginimai savalaikiai, nes metų pabaiga yra laikas, kai tvirtinamas valstybės biudžetas ir paskiriami vadinamieji asignavimai. Tradicijos išleisti daugiau negu gaunama pakeisti nepavyksta bent pastaruosius aštuonerius metus, todėl prieš kiekvienas Kalėdas neišvengiamai kyla klausimas – didesni mokesčiai ar auganti valstybės skola.
Ankstesnė socialdemokratų vyriausybė, vadovaujama Gedimino Kirkilo, rinkosi antrąjį variantą. Ką tik kadenciją baigusi konservatorių Vyriausybė šaliai atsidūrus gilioje ekonomikos recesijoje griebėsi abiejų būdų. Jos vadovui Andriui Kubiliui kiek nepelnytai buvo prilipdyta naktinio mokesčių reformatoriaus etiketė, o mokesčių konsultantai juokavo, kad buvo sujudinti visi mokesčių sistemos banginiai, t. y. persvarstyti visų pagrindinių mokesčių tarifai. Pokyčių mokesčių sistemoje ketina imtis ir būsimoji socialdemokratų premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Tad tiems, kas tikisi mokesčių sistemos stabilumo po šių rinkimų, vėl teks nusivilti.
Vis dėlto reikėtų pastebėti, kad gyvenimo aplinkybių pastovumas yra retenybė, ir ne tik šiais laikais. Posakis „į tą pačią upę du kartus neįbrisi“ priskiriamas pieš pustrečio tūkstantmečio gyvenusiam filosofui Herakleitui, kuris teigė, kad mūsų pasaulyje nėra nieko pastovaus, viskas nuolat kinta. Jei kas nors šį filosofijos pradininką perkeltų į dabartinius laikus, jis greičiausiai pritartų teiginiui, kad nuolatiniai pokyčiai – tai šiandienis stabilumas.
Niekada nebuvo paprasta prognozuoti ateitį, bet po 2008-ųjų finansų ir ekonomikos krizės tai apskritai tapo sunkiai įmanoma: kai tik ekonomikos reikalai pradeda taisytis, atsiranda naujas problemų šaltinis, kuris pagadina ekonominę perspektyvą visame pasaulyje; kai jau atrodo, kad susikaupė „pražūtinga audra“ ar priartėjo visiškas krachas, ūkio rodikliai pasirodo esantys ne tokie prasti. Bet tokia yra realybė šiuo metu ir prie to lieka prisitaikyti. Tai verslas ir daro.
Pavyzdžiui, verslo konsultantai pastebi, kad net didžiosios įmonės vis rečiau sudaro metinius planus. Konkrečius veiksmus rinkodaros ar komunikacijos srityje jos linkusios patvirtinti tik artimiausiems trims mėnesiams. Kitas pavyzdys yra eksportuotojai, turintys nuolatos sekti įvykius eksporto rinkose ir būti pasirengę vienų susitraukimui, kitų – augimui.
Nepaisant daugybės kitų veiklos kintamųjų, iš mokesčių sistemos verslas nuolatos reikalauja stabilumo. Aišku, kintančiame pasaulyje ir vienas stabilus faktorius gali būti didelė vertybė. Tačiau procentiniu punktu pasikeitęs vieno ar kito mokesčio tarifas nėra tas veiksnys, kuris keltų egzistencinę grėsmę šalyje veikiančioms įmonėms. Be to, faktas, kad šalyje mokesčių tarifai nekito keliolika metų iš eilės, gali būti ne pažangos, o atsilikimo ženklas, nes jis rodo, kad valstybė nelabai linkusi atsižvelgti į nūdienos aktualijas. Naujausiame „Doing Business“ indekse Lietuva smuktelėjo viena vieta žemyn ne dėl to, kad nieko nenuveikė bandydama pagerinti verslo aplinką, o dėl to, kad kelioms kitoms valstybėms šioje srityje pavyko nuveikti daugiau.
Kintančioje, konkurencinėje aplinkoje veikia ne tik verslas, bet gyvena ir ištisos valstybės, nors pastarosios turi daugiau svertų savo padėčiai keisti. Mokesčių sistema yra vienas tokio tipo įrankių, kuris bus aktyviai pasitelkiamas artimiausioje ateityje. Išsivysčiusias Vakarų valstybes slegia didelė skola, kurios rinkos nebenori toleruoti, o veiksmingiausias būdas jos augimui apriboti yra išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas.
Santykinai nedidelę skolą ir (beveik) subalansuotus viešuosius finansus turinčiose Baltijos šalyse poreikio smarkiai didinti mokestinę naštą šiuo metu nėra. Todėl kaimyninės šalys per artimiausius trejus metus ketina sumažinti pelno ar pajamų mokesčių tarifus ir taip bandyti sukurti patrauklesnę aplinką verslui. Latvija yra užsimojusi tapti patrauklia vieta steigti kontroliuojančias bendroves ir ateityje ketina atsisakyti dividendų bei pelno iš akcijų pardavimo apmokestinimo.
Todėl mokesčių sistemos stabilumas nėra savaiminė vertybė. Tai, ko iki šiol trūko Lietuvos mokesčių sistemai, buvo nuoseklumas, t. y. koks apskritai yra tam tikrų mokesčių tikslas be biudžeto papildymo funkcijos. 2008 m. pabaigoje mokestinių pakeitimų iniciatoriai nė neslėpė, kad pagrindinis jų tikslas yra kuo labiau pridengti besižiojančią skylę biudžete. Ankstesnę Vyriausybę galima suprasti – ekonomikos nuosmukio akivaizdoje jie didelio pasirinkimo neturėjo, nors kai kuriuos sprendimus galėjo ir labiau pasverti.
Naujosios Vyriausybės situacija kitokia – nėra būtinybės galvotrūkčiais priiminėti gerai nepasvertų sprendimų. Jie turi pakankamai laiko pasižiūrėti, ką suplanavusios kaimyninės šalys, ir bandyti nuo jų neatsilikti. Vis dėlto išankstinius A. Butkevičiaus teiginius apie grąžinamas PVM lengvatas ar progresinių mokesčių įvedimą galima vertinti kaip dviračio išradinėjimą, nes pirmosios yra nepasiteisinusios bent kelis kartus, o progresinis pajamų apmokestinimas taikant neapmokestinamą pajamų dydį jau egzistuoja. Kalbos dar nėra darbai. Tačiau nenuoseklus kalbėjimo tonas nekuria pagrindo ir nuosekliems darbams pradėti.
