Mokesčių lengvatas, kaip ir kitas žemiškas pagundas, visi smerkia, bet atsispirti gali tik nedaugelis. Naujosios Vyriausybės žadamos lengvatos tam tikriems maisto produktams taps subsidija verslui, iš kurios vartotojams naudos bus nedaug.
Prieš įvairias mokesčių lengvatas nukreiptų ekonominių argumentų netrūksta. Kad jų nauda labai dažnai būna abejotina, rodo ir užsienio šalių, ir Lietuvos patirtis. Vis dėlto naujoji šalies Vyriausybė vėl ketina lipti ant to paties grėblio – paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad kitais metais bus įvestos lengvatos mėsos gaminiams jiems ėmus taikyti mažesnį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą.
Lengvatų grėblys pirmiausia tvos ne patiems politikams, o biudžetui. Kadangi biudžeto pajamos iš PVM surinkimo sudaro liūto dalį (57 proc. nuo visų surenkamų mokesčių), arba maždaug 9 mlrd. litų per metus, tai vienas procentinis punktas ar išimtis tam tikrai prekių grupei gali virsti keliais šimtais milijonų nesurinktų pajamų.
Finansų ministerijos skaičiavimais, jau dėl šiuo metu galiojančių PVM lengvatų biudžetas kitais metais negaus beveik 0,5 mlrd. litų pajamų. Lengvatos naujoms prekių grupėms šią sumą neabejotinai galėtų padidinti dar keliais šimtais milijonų litų.
Alternatyvų, kaip galėtų būti kompensuotas šis pajamų praradimas biudžete, naujosios Vyriausybės atstovai kol kas nepateikė. Tačiau kad ir koks kelias būtų pasirinktas – išlaidų mažinimas ar kitų mokesčių didinimas, – akivaizdu, kad už lengvatas turės kažkas sumokėti. Tiesa, auganti ekonomika ir apskritai gerėjantys mokesčių surinkimo duomenys tikruosius biudžeto praradimus gali šiek tiek užmaskuoti.
Pavadino „absoliučiu blogiu“
Tai ne filmo pavadinimas. Tokiu žodžių junginiu PVM lengvatas vadino „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė. Jos teigimu, PVM lengvatų mechanizmas mūsų šalies rinkoje tiesiog neveikia, nes maisto produktams ar tam tikroms paslaugoms taikomo mažesnio mokesčių tarifo nauda lieka prekybos grandinėje.
„Kai kuriose šalyse tokių lengvatų poveikis yra pastebimesnis, nes galbūt gamintojai labiau linkę dalytis su vartotojais, galbūt tiesiog rinkos yra didesnės ar konkurencija aktyvesnė. Bet tai daugiau išimtis negu taisyklė. Europos Komisijos atlikti tyrimai rodo, kad PVM lengvatos daugelyje šalių nėra efektyvios ir jos galutinių vartotojų nepasiekia“, – aiškino analitikė.
Prie panašios išvados atlikusi tyrimą dar 2006 m. priėjo ir Valstybės kontrolė, kuri nurodė, kad didžiausią naudą iš sumažintų PVM tarifų gauna ne prekių ir paslaugų vartotojai, o jas parduodančios ir teikiančios įmonės. Vadinasi, tokios lengvatos nėra visiškas blogis, nes kai kam jos teikia naudą. Bet verslui skatinti galima rasti ir geresnių būdų, be to, PVM lengvatų taikymas yra neteisingas tiek vartotojų, tiek kitų bendrovių atžvilgiu.
Vartotojų padėties nepagerins
Argumentacija, kad PVM lengvatomis turėtų būti skatinamas verslas, yra klaidinga. Tiek laikinoji finansų ministrė Ingrida Šimonytė, tiek kiti ekonomistai pažymi, kad PVM yra vartojimo mokestis ir bet kokios tarifo korekcijos turėtų būti siejamos su nauda vartotojams ir jų elgsenos pokyčiais.
PVM, kaip ir akcizai, dar dažnai vadinamas regresiniu mokesčiu pažymint, kad jo įtaką labiau jaučia nepasiturintys šalies gyventojai. Kai vienodas mokesčio tarifas taikomas visoms prekėms ir paslaugoms, didesnę dalį pajamų šiam mokesčiui išleidžia mažesnes pajamas gaunantys gyventojai. Todėl mažesnis PVM atitinkamai sumažina tam išleidžiamų pajamų dalį.
Vis dėlto regresyvumas dėl to niekur neišnyksta, nes sumažėjusiu tarifu gali naudotis visi gyventojai – ir tie, kuriems to reikia, ir tie, kuriems tai visai nėra būtina. Dažnai sudėtinga objektyviai pagrįsti, kodėl PVM lengvatos turi būti taikomos tam tikrai prekių ar paslaugų grupei.
Pavyzdžiui, naujoji Vyriausybė apie būsimą lengvatą mėsos produktams pristato kaip poreikį atpiginti būtiniausias maisto prekes. Tačiau pažvelgus į dažniausia šalies gyventojų įsigyjamų prekių krepšelį jame didžiausią svorį turi juoda duona, pasterizuotas pienas ir… lietuviškas alus.
Aišku, galima argumentuoti, kad šalies gyventojai tiesiog negali leisti sau įsigyti pakankamai mėsos produktų, bet tokiu atveju lieka neaišku, kodėl lengvata turėtų būti taikoma ir tokiems dalykams kaip vytintai jautienos nugarinei ar antienos kepenų paštetui. Be to, jei lengvatos būtų numatytos mėsos produktams, jų galėtų reikalauti ir duonos, pieno ar net alaus gamintojai pagrįstai teigdami, kad jų prekės taip pat sudaro svarbią vartojimo krepšelio dalį.
Beje, verslo atstovai kartais argumentuoja, kad mažesnis jų produkcijai taikomas PVM tarifas padeda geriau konkuruoti su įvežtine produkcija. Bet jis padeda tik tuo atveju, jei įvežtinė produkcija yra nelegali ir parduodant nėra apskaitoma. Visais kitais atvejais įvežtinei produkcijai galioja lygiai toks pats mokesčio tarifas kaip ir pagamintai vietoje. Todėl PVM tarifas tikrai negali būti vadinamas sumaniu būdu kovoti su kontrabandinėmis prekėmis.
Tiesioginė parama – veiksmingiau
Pristatydamas „Investuotojų forumo“ mokesčių grupės parengtą metinę mokesčių sistemos Lietuvoje apžvalgą bendrovės „Ernst&Young“ partneris Kęstutis Lisauskas pastebėjo, kad politikai socialines problemas bandydami spręsti per visuotinai taikomas mokesčių lengvatas, kurios paliečia visas grupes. „Socialinės grupės, kurias valstybė pasirenka remti, kur kas geriau tiesioginės paramos mechanizmas, o ne tokios priemonės, kaip PVM lengvata šildymui“, – teigė mokesčių ekspertas.
Be tiesiogiai skiriamų išmokų, galima taikyti ir dar vieną būdą. Jei naujosios Vyriausybės tikslas iš tiesų yra padėti nepasiturintiems gyventojams, vienas veiksmingesnių būdų galėtų būti neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) išplėtimas.
Nuo dabar galiojančių 470 litų jis galėtų būti padidintas kad ir iki dabar galiojančio viso minimalaus mėnesio atlyginimo dydžio, taip tokį darbo užmokestį gaunančio žmogaus realus atlyginimas per mėnesį padidėtų 57 litais. Taip žmonės galėtų pasirinkti, kokiems produktams išleisti šias papildomas lėšas, o ne būti valdžios „verčiamas“ pirkti daugiau atpigusios mėsos.
Kovą pradėjo, bet palūžo
PVM lengvatas išnaikinti buvo užsimojusi ankstesnė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, be to, ir metas tam buvo palankus. Planuojant 2009 m. biudžetą ir ieškant, kaip padengti dėl ekonomikos krizės smarkiai kritusias biudžeto pajamas, buvo atsisakyta PVM lengvatų maisto produktams, viešbučiams, periodinei spaudai.
Vis dėlto ryžto eiti iki galo ir panaikinti visas lengvatas net iš A. Kubiliui neužteko. Buvo paliktos lengvatos šildymui, kompensuojamiesiems vaistams ir knygoms. Trumpam 2011 m. buvo grąžinta ir lengvata viešbučiams, kuri dar kartą parodė, kad iš to daugiausia naudos turėjo verslas, o ne vartotojai, nes kainos ne tik kad nesumažėjo, o nežymiai paaugo.
Jos kadencijos pabaigoje ryžtas kovoti su lengvatomis apskritai išnyko, todėl vėl grąžinta lengvata spaudai, įvesta lengvata viešojo transporto paslaugoms. Jei būsima A. Butkevičiaus Vyriausybė, gavusi įgaliojimus, iš karto imsis įgyvendinti savo ketinimus, PVM lengvatų sąrašas kitais metais taps dar ilgesnis.
Lengvatos neveikia ir kitur
Neveikiančios lengvatos nėra tik mokesčių fenomenas Lietuvoje. Jos nėra veiksmingos ir daugelyje kitų šalių, o pagrindinė to priežastis – plati jų taikymo bazė ir iš to kylanti galimybė jomis pasinaudoti ne tik tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad dėl įvairių išimčių ir lengvatų JAV mokesčių sistemoje federaliniu ir valstijų lygiu negaunama iki 500 mlrd. JAV dolerių pajamų.
Vertinant vieną iš šioje šalyje taikytų lengvatų – galimybės būsto paskolos palūkanas padengti pajamų mokesčiu, kuri turėjo suteikti galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą nepasiturintiems amerikiečiams, – nustatyta, kad 70 proc. ja pasinaudojusių asmenų šia lengvata naudojosi kompensuoti palūkanoms už įsigytą turtą, kurio vertė siekė per milijoną JAV dolerių.
Kita per ekonomikos krizę tiek JAV, tiek Vokietijoje taikyta lengvata naujiems automobiliams įsigyti turėjo paskatinti šių šalių autopramonės sektorių. Šalies gyventojams, perkantiems naują automobilį, o senąjį atiduodant perdirbti, šios valstybės skyrė po kelis tūkstančius JAV dolerių ar eurų. Nors programa turėjo padėti kelių tikslų, po jos paaiškėjo, kad subsidijomis dažniausiai naudotasi perkant ne vietos gamintojų, o patikimesnius ar pigesnius japonų bei prancūzų automobilius.
