Seimo rinkimų rezultatai paskelbti, aplaistyti, aptarti, apskųsti ir patvirtinti. Tačiau posakis, jog didžiojoje politikoje rinkimai nesibaigia niekada, yra ne tik šmaikštus, bet ir teisingas.
Ne tik verslas turi nuolat rūpintis savo prekių ir paslaugų vartotojais, bet ir partijos privalo nepaliaujamai šmėkščioti savo rinkėjų akyse. Abiejose srityse nuolatinis rūpestis dėl savo prekės ženklo, išliekančio vartotojų pasąmonėje, neišvengiamas. Kai išgirstame „Maxima“ arba pamatome jos logotipą, klausimų nekyla. Tas pat ir dėl Darbo partijos. Tačiau vargu ar daugeliui viskas taip pat aišku išgirdus pavadinimą „Aibė“ ar Lietuvos žmonių partija.
Investicijų efektyvumas į verslo ar politinio prekės ženklo vertę atsispindi Registrų centro ir Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamuose balansuose.
Šių metų Seimo rinkimai – tinkamas pardavimo skatinimo kampanijos pavyzdys. Kandidatai ir jų sąrašai tarsi prekės išsirikiavo rinkėjų lentynose. Natūralu, kad siekiančių valdžios pasiūla gerokai viršijo paklausą. Turėjome galimybę rinktis. Ir mokėti. Ne litais, o balsais. Nors, jei į balsadėžę būtume metę ne biuletenius, o pinigų banknotus, tikėtina, būtume rinkęsi atsakingiau.
Buvo bambančių, kad rinkimų kampanijai trūko išraiškingumo. Dėl vaizdo klipų ar lankstinukų turinio čia ne vieta ginčytis. Kampanijų efektyvumas matuojamas gautų balsų skaičiumi. Nori iškovoti savuosius, atsakyk į tris klausimus ir valdžios princesė atsiduos. Kas yra tavo prekės ženklo tikslinė auditorija (pensininkas, emigrantas, biudžetininkas, daugiabučio gyventojas)? Kur ją rasti (turguje, internete, degustacijų salėje, prie skaitmeninės TV ekrano ar bažnyčioje)? Kodėl jie turi tavimi patikėti (tyros akys, įtikinami pažadai, juk visada taip balsuoju, direktorius liepė)?
Viktoras Uspaskichas – sėkmingiausias pastarojo dvidešimtmečio politinis prekės ženklas (netapatinti su Darbo partijos prekės ženklu). Jis teisingiausiai atsakė į visus tris klausimus šiuose Seimo rinkimuose, tik asmeniškai į valdžios viršūnę greičiausiai nepateks. Kas? Sociologų vadinama „prarastoji karta“ – 40–55-mečiai ne Vilniaus gyventojai, sunkiai suprantantys rinkos dėsnius. Kur? Neabejotinai degustacijų salėse ir žiūrimiausiose televizijos laidose. Kodėl? Todėl, kad yra savas bičas, beveik likimo brolis, kurį bet kuriuo paros metu gali pasikviesti taurelei. Įvaizdis toks sėkmingas, kad daugelis rinkėjų pamiršo, jog V. Uspaskichas yra milijonierius, visiškai ne savas.
Antra sėkmingiausiai į tris klausimus atsakė socialdemokratų partija (nepainioti su dabartinio jos pirmininko Algirdo Butkevičiaus prekės ženklu). Nors būsimas premjeras Vilkaviškyje telkia įspūdingą rinkėjų paramą, lyderiu, vienijančiu elektoratą ir partijos narius, jis dar netapo. Ypač į akis krinta skaičiai iš Vyriausiosios rinkimų komisijos balanso Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – stipraus lyderio legendos jų gyventojams parduoti nepavyko.
Trečiasis viktorinoje „Kas? Kur? Kodėl“ sėkmingai į klausimus atsakė Liberalų sąjūdis (kol kas nepainioti su liberalų elektoratu). Laimingą rinkimų bilietą pavyko ištraukti, nes į egzaminą neatvyko dėl jauno ir pasiturinčio miesto rinkėjo konkuruoti galėję Algio Čapliko liberalcentristai ir Artūro Zuoko „Taip“. Centristus paviliojo trečias kelias. Toks kampanijos šūkis neįvedus naujo prekės ženklo skambėjo kaip „viso gero“ liberaliam rinkėjui. „Taip“ pamiršo, kad Lietuvoje teisė balsuoti suteikiama sulaukusiems bent 18 metų, ir lyg vidutinio amžiaus krizės apsėsti socialiniuose tinkluose vaikėsi nepilnamečius.
Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis užsispyrusiai kartojo vienintelį prieš egzaminą išmoktą bilietą ir teisingai atsakė į klausimą Kodėl? Todėl, kad esame už tai, ką girdi ir ko nori 22–40 metų, aukštesnes pajamas užsidirbantis miestietis. Rinkėjų vertinimas – septyni. Mandatai.
Lietuvos Seimo rinkimai vyko tuo pačiu metu, kai prie pabaigos artėjo Prezidento rinkimų kampanija JAV. Šioje šalyje taisyklė, kad rinkimai niekada nesibaigia, išties galioja. Taip, amerikietiška rinkimų sistema ir kampanijos savo mastais sunkiai suvokiami daugeliui europiečių. Tačiau į klausimus Kas? Kur? Kodėl? bet kuris jų kandidatas atsakys pakeltas vidurnaktį. Daugiau nei šimtą metų stiprinami respublikonų ir demokratų prekių ženklai atpažįstami visame pasaulyje. Beveik kaip „McDonald’s“ ir „Coca-Cola“. O partijų simboliai – dramblys ir asilas – įsirėžę į pasąmonę kaip mums violetinė „Milka“ karvutė ar prakąstas „Apple“ obuolys.
Paskaičiuota, kad paskutinis JAV prezidento rinkimų vajus, pasibaigęs Baracko Obamos pergale, kainavo 6 mlrd. JAV dolerių. Į tokias politines pardavimo skatinimo kampanijas niekur kitur pasaulyje niekas tiek neinvestuoja. Vien strategiškai svarbioje Ohajo valstijoje per mėnesį televizijos reklamos siužetams transliuoti buvo išleisti 140 mln. dolerių. Matyt, verta.
