Kitų metų pradžioje Prancūzijoje greičiausiai išsiplės žodžio „sutuoktiniai“ samprata. Jais galės būti ne tik vyras ir moteris, bet ir du vyrai arba dvi moterys.
Nors ir lydima politinės bei religinės įtampos, socialistų valdoma Prancūzija žingsnis po žingsnio artėja homoseksualių asmenų vedybų įteisinimo link tokiais pat pagrindais kaip ir heteroseksualių porų. Su Prancūzijos piliečiu galės tuoktis ir užsieniečiai, net ir tuo atveju, jeigu jo ar jos šalyje homoseksuali santuoka nėra pripažįstama.
Seksualinių mažumų atstovams taip pat numatoma leisti įsivaikinti, ne tik savo būsimų sutuoktinių vaikus, bet ir našlaičius. Atžaloms bus suteikiama abiejų homoseksualių sutuoktinių pavardė abėcėlės tvarka arba vieno iš jų, pagal tėvų pasirinkimą.
Konservatyviai mąstančiųjų sluoksniuose bene daugiausia aistrų ir nepasitenkinimo kursto būtent galimybė įsivaikinti. Visiškai nėra patenkintos ir homoseksualų asociacijos, nes projekte lesbiečių poroms nėra numatoma teisė į dirbtinį apvaisinimą.
Naujojo įstatymo, pavadinto „Vedybos visiems“, projektas lapkričio 7 d. buvo patvirtintas Ministrų taryboje. Kairiųjų daugumą turinčiame Prancūzijos parlamente už jį numatoma balsuoti kitų metų sausį.
Rinkimų pažadas
Homoseksualiems asmenims suteikti lygiai tokias pačias vedybų teises kaip ir heteroseksualams buvo vienas labiausiai įsimintinų naujojo šalies prezidento socialisto Francois Hollande’o rinkiminių pažadų.
Dėl sunkmečio, naujų mokesčių ir mėgėjiškų vyriausybės klaidų vis stipriau kritikuojamas populiarumą sparčiai prarandantis prezidentas dar vasarą per savo teisingumo ministrę Christiane Taubirą paskelbė, jog šis pažadas bus ištesėtas.
Apžvalgininkai netruko pastebėti, jog skirtingai nei ekonominės reformos, ši bent jau lengvai įvykdoma, nieko nekainuoja, o taškų F. Hollande’ui ir jo vyriausybei vis dėlto padės uždirbti. Tik ar pakankamai ?
Beje, jeigu tikėsime nacionaliniame dienraštyje „Le Parisien“ neseniai pasirodžiusiais F. Hollande’o draugų prasitarimais, pats prezidentas į gėjų vedybas ir teisę įsivaikinti žiūri santūriai ir reformos imasi vedamas labiau būtinybės nei asmeninių įsitikinimų, jog tokia santuoka yra dar vienas žingsnis didesnio socialinio teisingumo link.
Dešinieji puolė narčiai
Katalikų bažnyčia ir didžioji dalis opozicinių dešiniųjų partijų įstatymo „Vedybos visiems“ projektą nuo pat pradžių ėmė draskyti į skutelius ir šaukti, kad jis aukštyn kojomis verčia per šimtmečius nusistovėjusią šeimos sampratą.
„Primesti vedyboms ir šeimai žmogaus sampratą nepripažįstant lyties skirtumų yra apgaulė“, – pareiškė Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas arkivyskupas Andre Vingt-Troisas. „Tai būtų ne vedybos visiems, o mažos grupės vedybos, primetamos visiems“, – pridūrė dvasininkas.
Tiesa, vėliau A. Vingt-Troisas savo griežtą ir daug polemikos sukeliančią poziciją puolė švelninti aiškindamas, jog nėra nusiteikęs homofobiškai: „Kritikuoti apgaulę, kuria būtų vedybos tarp dviejų tos pačios lyties asmenų, netrukdo, net priešingai, suprasti homoseksualių žmonių siekio būti pripažintiems. Siekio, kurio tos tariamos vedybos nepatenkintų.“
Prancūzijos musulmonai reagavo nuosaikiau, nors kaip ir visų kitų religijų – žydų, budistų, protestantų – atstovai, įstatymą sukritikavo. Musulmonų kulto tarybos nuomone, nors homoseksualų vedybos nėra suderinamos su islamu, „religinės taisyklės negali būti iškeltos į priekį ir prieštarauti valstybės taisyklėms“.
Kai kurie dešinieji politikai su savo kritika prieš homoseksualų vedybas nukeliavo taip toli, kad pagrindinės opozicinės partijos „Liaudies judėjimo sąjunga“ (UMP) vadovybė buvo priversta viešai juos tramdyti.
Vienas stambiausių šalies pramonininkų ir dešinysis politikas Serge’as Dassaut per radiją „France Culture“ pareiškė, jog homoseksualumas buvo „viena iš Senovės Graikijos nuopuolio priežasčių. Tai galas šeimai, galas vaikų vystymuisi, galas auklėjimui ir milžiniškas pavojus visai tautai“.
O UMP partijos narys 8-ojo Paryžiaus rajono meras Francois Lebelis vinį įkalė dar giliau pareikšdamas, kad homoseksualių vedybų įteisinimas „galėtų atverti kelią kraujomaišai, poligamijai ir pedofilijai“.
Maištauti puolė ir dešinieji merai. Prancūzijoje poros tuokiasi merijose, todėl jų vadovai ėmė grasinti, kad homoseksualių asmenų jie paprasčiausiai netuoks, nes tai prieštarauja jų sąžinės laisvei. Socialistas premjeras Jeanas Marcas Ayrault tvirtina, jog merų grasinimai jo pernelyg nebaugina, nes galiausiai jie privalės gerbti įstatymą.
Dalis opozicijoje esančių dešiniųjų politikų taip pat nuolatos grasina, jog vos sugrįš į valdžią, homoseksualų teisę tuoktis lygiai tokiomis pat sąlygomis kaip heteroseksualai, panaikins. Homoseksualams dešinieji žada pasiūlyti vedyboms artimą, bet simboliškai ne tą patį reiškiančią civilinę sąjungą.
Kita vertus, turtinius ir paveldo klausimus homoseksualioms poroms išspręsti leidžiantis vadinamasis civilinis paktas Prancūzijoje jau seniai gyvuoja ir opozicija nelabai geba paaiškinti, kuo jų siūloma sąjunga skiriasi nuo šio pakto.
Dauguma teisininkų taip pat linkę manyti, jog vargu ar į valdžią grįžę dešinieji vėl imtųsi keisti civilinį kodeksą ir naikinti gėjų teisę tuoktis. Mat praktiniame lygyje tai sukurtų labai daug keblumų.
Dalis teisininkų taip pat pabrėžia, jog įstatymu ištuokti jau susituokusių žmonių valstybė negali. O jeigu jau susituokusios poros būtų paliktos santuokoje, bet po įstatymo pakeitimo naujos poros nebegalėtų tuoktis, tarp homoseksualių asmenų tai sukurtų nelygybę, kas teisinėje valstybėje nėra įmanoma.
Visuomenė palanki ir pakanti
Stipri ir kartais net šokiruojanti Bažnyčios, taip pat dalies dešiniųjų kritika šį tą vis dėlto pasiekė. Visuomenės nuomonės apklausos teigia, jog, bėgant mėnesiams ir vis kunkuliuojant polemikai, homoseksualų teisei tuoktis pritaria mažiau prancūzų.
Remiantis „Le Parisien“ skelbta instituto BVA apklausa, 2011 m. homoseksualų teisei į santuoką pritarė 63 proc. prancūzų, o šiais metais tokių skaičius aptirpo iki 58 proc. Šie duomenys buvo gana netikėti, nes ligi šiol prancūzų pakantumas homoseksualams metai iš metų stiprėjo.
Lapkričio pradžioje dienraštyje „Le Monde“ publikuota visuomenės nuomonės instituto „Ifop“ apklausa rodė, jog per 20 metų prancūzų pakantumas seksualinėms mažumoms radikaliai išaugo.
Šiandien net 87 proc. apklaustųjų mano, jog homoseksualumas yra „lygiai toks pat būdas, kaip ir kiti, gyventi su savo seksualumu“. 1986 m. taip manančiųjų buvo tik 54 proc. Lygiai penktadalis prancūzų tada dar manė, jog homoseksualumas yra liga, ir 16 proc. galvojo, jog tai – seksualinis iškrypimas, su kuriuo reikia kovoti. Šiandien liga šią orientaciją laiko tik 7 proc. ir 6 proc. vis dar įsitikinę, jog tai – iškrypimas.
Nors įvairios apklausos kiek prieštarauja viena kitai, visos vis dėlto tvirtina tą patį: daugumai šalies gyventojų homoseksualų vedybos netrukdo. Kur kas labiau dvejojama dėl tokių asmenų teisės įsivaikinti. Tik daugmaž pusė prancūzų mano, jog homoseksualams reikia suteikti šią teisę. Tai, kad vaikas gali turėti du tėvus arba dvi motinas, pusei prancūzų atrodo nenormalu.
Kiek paradoksalu tai, jog prancūzai daug palankiau vertina kartu gyvenančių lesbiečių teisę į dirbtinį apvaisinimą. Tokiai galimybei pritaria 56 proc. apklaustųjų. „Yra labai nedaug klausimų, kuriais visuomenė savo požiūrį pateikė taip staigiai ir taip kategoriškai“, – pabrėžė „Ipsos“ nuomonių apklausos departamento direktorius Jerome’as Fourquet.
Visuomenės nuomonės instituto IFOP atlikti ir praėjusį sausį paskelbti tyrimai rodo, jog Prancūzijoje šiuo metu 6,5 proc. vyresnių nei 18 metų žmonių save laiko homoseksualiais arba biseksualiais.
Prancūzijos demografijos instituto preliminariais paskaičiavimais, tarp visų šalies porų drauge gyvenančios tos pačios lyties poros sudaro tik 1 proc., t. y. apie 150 tūkst. šeimų. Demografų vertinimu, homoseksualios šeimos augina nuo 24 iki 40 tūkst. vaikų. Šis skaičius susijęs tik su tais vaikais, kurie šeimose gyvena nuolat. Tačiau nemažai vaikų pas išsiskyrusius tėvus gyvena pakaitomis arba gyvena pas vieną iš homoseksualių tėvų, kuris turi draugą arba draugę, tik su juo gyvena atskirai. Todėl homoseksualių tėvų asociacijos tvirtina, jog iš viso homoseksualios tėvystės arba motinystės kontekste auga nuo 200 iki 300 tūkst. vaikų.
