„TeliaSoneros“ grupėje dirbantis suomis Pasi Koistinenas vadovauja mobiliojo ryšio bendrovei „Ncell“ tolimajame Nepale. Apie veiklos ir vadovavimo iššūkius kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas
– Pirmiausia, papasakokite, kokie keliai jus atvedė į egzotiškąjį Nepalą?
– Papasakosiu, kaip pirmą kartą sužinojau apie šią šalį. Prieš dvidešimt metų per vieną televizijos viktoriną buvo užduotas klausimas apie tai, kurioje šalyje yra Everesto viršukalnė. Teisingo atsakymo nežinojau ir nė nesvajojau, kad kada nors apskritai teks trejus metus gyventi būtent toje šalyje. Tai, kad atsidūriau Nepale, iš dalies buvo atsitiktinumas.
„TeliaSoneros“ grupėje dirbu daugiau kaip 14 metų ir žinau, kad šioje bendrovėje galimybių netrūksta. 2008-aisiais kaip tik baigėsi mano paskyrimas telekomunikacijų bendrovėje Pietų Korėjoje, reikėjo galvoti, ką ketinu veikti toliau. Prisiminiau, kad turime įmonių ir Rytų Azijos regione, todėl paskambinau savo vadovybei ir pasiteiravau, gal yra kokio darbo ten. Paaiškėjo, kad kaip tik buvo deramasi dėl naujos bendrovės įsigijimo.
Iš tiesų „TeliaSonera“ tuo pačiu metu įsigijo dvi telekomunikacijų bendroves: vieną – Kambodžoje, o kitą – Nepale. Taip atsidūriau Kambodžoje, kurioje turėjau vadovauti bendrovės įsigijimui, vėliau tą patį teko daryti Nepale. Galima sakyti, kad pravėriau burną tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.
– Kokį įspūdį paliko Nepalas, kai į jį atvykote pirmą kartą? Kas labiausiai jame nustebino?
– Pirmas įspūdis buvo šokiruojantis tikrąja to žodžio prasme. Dar dirbant Kambodžoje buvo surengtas visos valdybos susirinkimas Nepalo sostinėje Katmandu. Vos tik atvykęs į šį miestą užsikrėčiau kažkokiu virusu ir smarkiai sunegalavau. Prastai jaučiausi kelias dienas, o pagerėjo tik skrendant atgal į Kambodžą, o Pnompenio oro uoste mane pasitikusiam vairuotojui ištariau, kaip gera grįžti.
Po mėnesio vėl teko vykti į Nepalą, tik šį kartą jau ilgesniam laikui. Pirmoji diena naujoje bendrovėje vėl nebuvo rami, nes kaip tik vyko darbuotojų streikas. Su profsąjungos atstovais susėdome ir derėjomės ištisą dieną, kol pavyko rasti abi puses tenkinantį sprendimą.
Nepalas yra labai skirtinga šalis, nors tai skamba banaliai, jame viskas skiriasi nuo to, ką įpratę matyti vakariečiai. Dabar mane stebina ne skirtumai, o panašumai, jei pastebiu ką nors būdingo Vakarų šalims. Pavyzdžiui, gatvėmis laisvai vaikštinėja karvės, kurias vairuotojai ir pėstieji tiesiog aplenkia. Be karvių, gatvėse taip pat galima pamatyti daugybę šunų ir vištų, tad visas miestas kartais primena vieną didelę fermą.
Kita vertus, tai labai spalvinga ir tūkstantmetę istoriją turinti šalis, visada buvusi nepriklausoma, todėl sugebėjusi išsaugoti unikalias tradicijas, savo paveldą. Visa tai matyti kasdieniame gyvenime per religiją, papročius, bendravimo kultūrą. Nepaliečiai kaip žmonės yra labai draugiški, net šiek tiek naivoki, nes daugelis jų nėra itin išsilavinę, raštingumo lygis šalyje siekia apie 60 proc. Jie nėra sugadinti vadinamosios civilizacijos ir į viską žvelgia kur kas pozityviau. Vakariečiams nepaliečiai galėtų kelti net tam tikrą įtarumą, bet jie tiesiog yra labai atviri ir nuoširdūs.
– Ir vis dėlto nepaliečiams parduodate vakarietišką paslaugą – mobilųjį ryšį. Kaip sekasi jūsų vadovaujamai bendrovei? Ar nėra sunku užtikrinti ryšį tokioje kalnuotoje šalyje?
– Kai 2008-aisiais „TeliaSonera“ įsigijo mobiliojo ryšio bendrovę „Ncell“, ji turėjo 1,4 mln. vartotojų. Šiandien turime daugiau kaip 8,5 mln. vartotojų, esame viena didžiausių bendrovių šalyje, todėl mūsų augimas per pastaruosius kelerius metus turėtų daryti įspūdį.
O apie Nepalą egzistuoja daugybė stereotipų. Vienas jų – kad šalies teritorija yra nesibaigiantys kalnai. Jie iš tikrųjų išsidėstę šiaurinėje šalies dalyje, bet apie 70 proc. žmonių gyvena pietinėje dalyje, kur vyrauja lygumos. Todėl užtikrinti mobilųjį ryšį didesnei šalies gyventojų daliai nėra labai sudėtinga. Lygesnes šalies vietoves mūsų ryšio tinklas dengia beveik 100 proc., o šiuo metu savo tinklą plečiame kalnuotose vietovėse. Ryšio bokštų statybai pasitelkiame ir sraigtasparnius, ir asilus, įrangą plukdome ir kalnų upėmis, kurių Nepale yra daugybė. Šioje šalyje esame pasiekę ir pasaulio rekordą, t. y. turime didžiausiame aukštyje veikiantį mobiliojo ryšio tinklą, kurio antenos įrengtos 5,5 km aukštyje įsikūrusioje Everesto bazėje.
Vienas didžiausių iššūkių, apie kuriuos mažai kas žino, – nuolatinis elektros energijos trūkumas. Nepalas dažnai susiduria su elektros energijos stygiumi, pertrūkiai tarp elektros tiekimo kartais gali sudaryti iki 16 valandų. Tokiais atvejais elektra tiekiama pagal tam tikrą tvarkaraštį, o kiekvienas regionas žino, kada gaus elektros. Dėl to mes naudojame šimtus dyzelinių generatorių, jie tiekia elektrą mobiliojo ryšio bokštams. Juos prižiūri apie 600 žmonių, kurie kartais degalus generatoriams kalnuotose vietovėse turi užnešti savo rankomis.
– Kokiomis mobiliojo ryšio paslaugomis naudojasi nepaliečiai? Ar jų įpročiai skiriasi? Kokios paslaugų kainos?
– Nepalo gyventojai naudojasi tokiomis pačiomis paslaugomis, kaip ir mes, tarp nepaliečių sparčiai populiarėja mobilusis internetas. Nepale yra vos 750 tūkst. fiksuoto ryšio linijų, nors šalyje gyvena 30 mln. žmonių. Todėl interneto ryšiu daug kur galima naudotis tik per mobiliojo ryšio tinklus. Mes esame vienintelė bendrovė, siūlanti pakankamai spartų duomenų perdavimo ryšį, jo vidutinė sparta siekia 1,2 MB/s, kai laidinio interneto sparta siekia 256 kb/s.
Mobiliojo ryšio tarifai yra mažesni negu Skandinavijos šalyse ar Lietuvoje, nes vienam Nepalo gyventojui tenkanti BVP dalis sudaro tik apie 1 000 eurų per metus. Vadinasi, perkamoji galia yra tikrai žema, 90 proc. šalies ekonomikos patenka į pilkąją zoną, maždaug pusė mūsų klientų pokalbiams per mėnesį išleidžia ne daugiau kaip 2 eurus.
Dar vienas mažai žinomas faktas apie Nepalą, kad daugiau nei 5 mln. nepaliečių gyvena ir dirba užsienio šalyse – Malaizijoje, Pietų Korėjoje, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Šie žmonės siunčia pinigus ir reguliariai skambina į namus. Kadangi tarptautinių pokalbių įkainiai yra gerokai didesni, taip iš dalies kompensuojame žemus vietinių pokalbių įkainius. Nepaliečių namo parsiunčiami pinigai sudaro apie ketvirtadalį šalies BVP, todėl tai yra svarbus pajamų šaltinis.
– Kalbant apie vadovaujančias pozicijas, ar jas užima atvykėliai specialistai, ar jos patikimos ir vietos gyventojams?
– Tik atvykus dirbti į įsigytą kompaniją kompetencijos trūkumas buvo akivaizdus. Galop Nepalas apskritai nėra toli pažengusi šalis verslo prasme. Greitai supratau, kad mums reikia daugiau ekspertų, todėl tarp maždaug 470 bendrovės darbuotojų turėjome 27 specialistus iš 15 skirtingų šalių. Beje, tarp jų buvo ir vienas lietuvis. Vidutinis mūsų darbuotojo amžius yra 25 metai, todėl patirties atžvilgiu mes, vyresni europiečiai, esame kaip profesoriai vietos žmonėms. Dabar užsieniečių specialistų mažiau, nes per kelerius metus išsiugdėme naujų vietinių specialistų. Vienas pagrindinių mano tikslų buvo tas, kad vis daugiau nepaliečių prisiimtų daugiau atsakomybės.
– O ar sudėtinga vadovauti skirtingoms kultūroms atstovaujantiems žmonėms?
– Dirbant tarptautinėje aplinkoje svarbu būti lanksčiam, atviram ir nebijančiam priimti iššūkių. Tai padeda, o daugelis žmonių, atvykstančių dirbti iš kitų šalių, turi tokias savybes. Todėl tokie žmonės visur panašūs. O štai vietiniai skiriasi.
Kai nusipirkome kompaniją, ji priklausė investuotojams iš Kazachstano, joje dirbo daug inžinierių iš Baltarusijos, tad vyravo Rytų Europai būdingas vadovavimo būdas, kuris yra paremtas galios ir viršenybės demonstravimu ir nėra pats tinkamiausias Azijos šalyse. Toks vadovavimo būdas reiškia griežtumą, reiklumą ir tiesmukumą, galbūt ir necenzūrinių žodžių pavartojimą. Bet Azijos šalyse poveikio reikia siekti visiškai kitokiomis priemonėmis.
Pirmiausia, reikia gerbti žmones, kalbėti su jais nepakeltu balsu, net jeigu jie suklydo ar elgiasi ne taip, kaip norėtum. Pavyzdžiui, Azijos šalių kultūrose, jei viešai parodai savo pyktį, netenki aplinkinių pagarbos, jie tai vadina veido praradimu. Daužyti stalą kumščiu yra blogiausias dalykas, kurį čia galima padaryti. Kai vieną kartą per susirinkimą nesąmoningai porą kartų suplojau delnu į stalą, vėliau darbuotojai kalbėjo, kad vadovas buvo dėl kažko piktas. Todėl viduje gali pykti iki pajuodavimo, bet išorėje turi šypsotis. Azijoje išmokau šypsotis ir dabar tai tapę įpročiu net grįžus namo.
Kitas mane nustebinęs įdomus dalykas – kaip žmonės priima ir sprendžia problemas. Mūsų šalyse iškilus problemai visi susirenka, išdėsto savo nuomonę ir ieško būdų, kaip išspręsti iškilusį nesutarimą. Tačiau Azijos kultūrose, jeigu iškyla problema ar patenkama į konfliktinę situaciją, ji nėra sprendžiama, ją tiesiog bandoma ignoruoti ir apeiti išvengiant požiūrių konfrontacijos.
