Aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos ir pensijų sistemos reforma. Šias pertvarkas dažniausiai kritikuodavo opozicijoje buvusios partijos. Kas pasikeis joms gavus valdžią?
Dar prieš prisiekiant naujajam Seimui, buvo prognozuojama, kad nauja švietimo ir mokslo ministre galėtų tapti „darbietė“ Virginija Baltraitienė, socialinės apsaugos ir darbo ministre – jos partijos kolegė Loreta Graužinienė, o sveikatos apsaugos ministru – socialdemokratas Vytenis Andriukaitis. Nors prezidentė Dalia Grybauskaitė užsiminė, kad iš Darbo partijos pusės tikisi nepartinių ministrų, šios pavardės buvo dažniausiai minimos Viktoro Uspaskicho ir Algirdo Butkevičiaus kalbose.
Kandidatai į ministrus kalbėjo apie grandiozinių pertvarkų poreikį minėtuose sektoriuose. Jie teigė žiną, ką reikia daryti, tačiau į klausimą „kaip?“ atsakyti buvo sunkiau.
Grįšime prie valstybinių paskyrimų?
Kandidatė į švietimo ir mokslo ministres V. Baltraitienė deklaravo siekius iš esmės reformuoti visą sektorių. Anot jos, reikėtų panaikinti „krepšelių“ principą ir „nedaryti verslo“ nei iš studentų, nei iš moksleivių. „Dabar tėvai terorizuoja pedagogus: jeigu jūs ko nors reikalausite, mes nelankysime šitos mokyklos. Tokių dalykų tikrai neturi būti. Moksleiviai turi būti ugdomi, nesvarbu, kur jie gyvena, kokioje mokykloje mokosi. Pirmiausia pradėsime nuo šito, – kalbėjo V. Baltraitienė. – Pačios savivaldybės turi spręsti, ar išlaikyti mokyklas. Jei yra būtinybė kaimo vietovėje esančioje mokykloje mokyti tik 70–100 vaikų, tai savivaldybės tokią mokyklą gali ir išlaikyti, nors pagal dabartinį skaičiavimą „krepšelių“ nepakaktų. Jeigu savivaldybės mato, kad nereikia mokyklos, tai savivaldybė su bendruomene ir turi nuspręsti dėl mokyklos uždarymo, o ne ministerija.“
Ji taip pat pabrėžė, kad valstybė privalo žinoti, kiek ir kokių specialistų reikia šalies ūkiui bei susitarti su universitetais, kad šie parengtų tokius specialistus. Įdomiausia mintis, kurią paminėjo V. Baltraitienė: valstybė turėtų prisiimti atsakomybę, jog aukštųjų mokyklų absolventai būtų įdarbinti po studijų.
„Jeigu valstybė finansuoja studijas, absolventai negali išvažiuoti kažkur kitur, jie turi būti įdarbinti čia, Lietuvoje. Tačiau negalima neleisti išvažiuoti į užsienį ir nepasiūlyti darbo čia. Todėl reikėtų labai aktyviai dirbti su darbdaviais“, – samprotavo apie valstybės reguliuojamus darbo santykius V. Baltraitienė. Toks modelis primena sovietinę praktiką, kai bemaž visi aukštųjų mokyklų absolventai būdavo priverstinai paskirstomi po įvairias šalies įstaigas ir darbovietes.
Vis dėlto kriterijų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad vienų sričių specialistų šaliai trūksta, o kitų yra per daug, V. Baltraitienė negalėjo įvardyti: „Kriterijų aš nežinau. Ūkį reikia išanalizuoti, žiūrėti, kokių specialistų trūksta, kokius mes samdome iš užsienio, kokių yra per daug, kokie lieka be darbo“. Valstybės poreikį, anot kandidatės į ministro postą, būtų galima nustatyti kartu su Socialinės apsaugos ir darbo, taip pat Ūkio ministerija. Be to, darbo biržų rodikliai taip pat galėtų būti požymis, kokių specialistų per daug.
Reformas reformuos
Savo ruožtu L. Graužinienė žadėjo pertvarkyti vos prieš keletą savaičių reformuotą pensijų sistemą. Pasirodo, tai, ką prieš baigdamas kadenciją patvirtino senasis Seimas, neatitinka Darbo partijos pozicijų ir netgi gali prieštarauti šalies Konstitucijai.
„Tuos, kurie mokės papildomą įmoką, valstybė skatins. O tie, kurie grįš į „Sodros“ sistemą, jokio papildomo procento negaus. Pažeistas lygiateisiškumo principas. Be to, skatinimo sistema reikalautų labai nemažai pinigų“, – kalbėjo L. Graužinienė. Anot jos, dar reikia labai padirbėti, kad būtų nuspręsta, kaip pensijų sistemą reformuoti taip, kad ji atitiktų Darbo partijos programinius teiginius.
Jei Darbo partija išties bandys įgyvendinti šį požiūrį į pensijų reformą, greičiausiai dar ilgai nematysime prieš gerą dešimtmetį pradėtos pensijų reformos pabaigos.
Kiek nuosaikesnis vienas iš kandidatų į sveikatos apsaugos ministrus V. Andriukaitis. Tačiau ir jis, regis, buvo linkęs į pokyčius. Politikas užsiminė, kad reikėtų keisti sveikatos įstaigų reorganizavimo tvarką, spręsti gydymo kokybės, gydytojų kvalifikacijos, medicinos paslaugų ir vaistų kainų, kovos su korupcija ir kyšininkavimu sveikatos sektoriuje klausimus.
Vis dėlto V. Andriukaitis tikino, kad daugiausia nerimo jam kelia „visiškai sugriuvusi sveikatos profilaktika“. „Automobiliui kas dvejus metus privaloma techninė apžiūra. Kodėl žmogui kas dveji metai neprivalomi profilaktiniai patikrinimai? – klausė politikas. – Kai valstybė leidžia 80 proc. gyventojų visiškai nekreipti dėmesio į savo sveikatą ir susigriebti tik užklupus nelaimei, tai biudžetui kainuoja milžiniškus pinigus.“
Valstybė, skyrusi lėšų sveikatos profilaktikai, anot jo, vėliau sutaupytų lėšų, kurios įprastai būna skiriamos brangiai medicinos aparatūrai, vaistams ir reabilitacijai.
„Ar žinote, kad genetiškai jūs turite savo sveikatos išteklius, savo sveikatos resursus? Ar kada nors susimąstėte, kaip jūsų sveikatos ištekliai atrodo? Ar žinote savo sveikatos rizikos veiksnius? Noriu padaryti taip, kad Lietuvos žmonės žinotų, kokį jie gyvenimo būdą gyvena, kada ir kokiomis ligomis gali susirgti. Jeigu tam skirtume lėšų ir sukurtume sveikatos profilaktikos sistemą, tai daug lengviau leistų anksti užtikrinti ligų nuspėjamumą, kad žmogus nenustebtų – vakar buvo sveikas, šiandien numirė“, – apie savo viziją kalbėjo V. Andriukaitis.
Tačiau norint įgyvendinti šį planą tektų padaryti tai, ko padaryti iki šiol nepavyko niekam – šalies poliklinikose sumažinti milžiniškas eiles. Mat šios dalį gyventojų priverčia ilgokai laukti būtinos pagalbos, o kitą dalį apskritai atbaido nuo apsilankymo tiek pas šeimos gydytojus, tiek pas kitų sričių specialistus. Būtų galima tik įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų sveikatos apsaugos įstaigos, jei visi privalomai kas dvejus metus nuodugniai turėtų atlikti daugybę tyrimų. Įdomu ir tai, ar kandidatai į ministrus jau yra suplanavę, kiek tokioms naujovėms įgyvendinti turėtų būti skirta papildomų lėšų ir per kiek laiko jos turėtų „atsipirkti“.
