Prancūzija gali tapti didžiausia grėsme bendrajai Europos valiutai.
Euro žlugimo grėsmė kol kas yra atslūgusi, tačiau bendrosios valiutos dar laukia ne vieni skausmingi metai. Daugiausia spaudimo reformuotis ir taupyti patiria Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija – visose keturiose valstybėse praėjusią savaitę vyko masiniai streikai ir gyventojų susirėmimai su policija. Tačiau visos ligšiolinės problemos gali nublankti prieš kur kas rimtesnę – Prancūziją.
Ši šalis visada buvo tiek euro, tiek visos Europos Sąjungos vienas pamatinių ramsčių. Prezidentas François Mitterrandas palaikė bendrosios valiutos idėją, nes tikėjosi išplėsti Prancūzijos įtaką ES, kuri antraip nebūtų atlaikiusi suvienytos Vokietijos galios. Prancūzija išties gavo naudos iš euro: valstybė skolinasi rekordiškai žemomis palūkanomis ir kol kas išvengė Viduržemio jūros valstybių negandų. Tačiau dar iki šių metų gegužės, kai François Hollande’as tapo pirmuoju šalies socialistu prezidentu po F. Mitterrando, Prancūzija perleido krizės valdymo vairą Vokietijai. O dabar šalies ekonomika atrodo vis labiau pažeidžiama.
Prancūzija vis dar turi daug stipriųjų savybių, bet euro krizė apnuogino visas jos silpnybes. Jau daug metų ji pralaimi Vokietijai konkurencinėje kovoje ir ši tendencija paspartėjo Vokietijai sumažinus išlaidas bei įgyvendinus reikšmingas reformas. Neturėdama galimybės devalvuoti valiutos, Prancūzija savo ūkį grindžia viešosiomis išlaidomis ir skola. Kai kitos ES valstybės pradėjo taupyti, Prancūzijos biudžeto išlaidos išaugo beveik iki 57 proc. BVP – tai didžiausia dalis visoje euro zonoje. Kadangi valstybė nė karto nuo 1981-ųjų nesugebėjo subalansuoti savo biudžeto, jos skola išsipūtė nuo 22 proc. BVP tuo metu iki 90 proc. dabar.
Verslo klimatas Prancūzijoje taip pat suprastėjo. Prancūzų bendroves slegia pernelyg griežta darbo santykių ir rinkos priežiūra, itin aukšti mokesčiai ir didžiausi visoje euro zonoje socialinio draudimo mokesčiai, taikomi darbo užmokesčiui. Nieko nuostabaus, kad šalyje steigiama nedaug naujų įmonių. Mažų ir vidutinių bendrovių, kurios šiais laikais sukuria daugiausia darbo vietų, Prancūzijoje yra mažiau nei Vokietijoje, Italijoje arba Jungtinėje Karalystėje. Ekonomiką apėmęs sąstingis šį ketvirtį gali virsti nuosmukiu, o kitais metais ūkis augs labai menkai.
Darbo neturi daugiau nei 10 proc. darbingų žmonių ir daugiau nei 25 proc. jaunų žmonių. 1999 m. einamoji sąskaita buvo perteklinė, dabar jos deficitas – vienas didžiausių visoje euro zonoje. Trumpai kalbant, pernelyg daug Prancūzijos įmonių yra nekonkurencingos, o išsipūtusi šalies vyriausybė gyvena ne pagal išgales.
Beviltiška F. Hollande’o padėtis
Jei F. Hollande’ui nepristigs drąsos ir ryžto, jis galėtų reformuoti Prancūziją. Jo partija turi daugumą vietų parlamente ir daugelyje regionų. Kairiesiems gali geriau pavykti įtiktini profesines sąjungas susitaikyti su pokyčiais. F. Hollande’as jau pripažino, kad Prancūzijai trūksta konkurencingumo. Vilties teikia ir tai, jog jis neseniai pažadėjo įgyvendinti daugelį pokyčių, rekomenduojamų verslininko Louiso Galloiso parengtoje ataskaitoje, tarp jų sumažinti įmones slegiančią socialinių įmokų naštą. Prezidentas nori, kad darbo rinka būtų lankstesnė. Šią savaitę jis netgi prabilo apie besaikes valstybės išlaidas, žadėdamas „pasiekti geresnių rezultatų išleidžiant mažiau“.
Vis dėlto, atsižvelgiant į prastą Prancūzijos ekonomikos padėtį, F. Hollande’o veiksmai tebėra neryžtingi. Sunku tikėtis verslo pasitikėjimo, kai prezidentas jau įgyvendino kairiosios politikos priemonių paketą: padidino aukščiausią pajamų mokesčio ribą iki 75 proc., pakėlė įmonių, turto, pelno ir dividendų mokesčius, nustatė didesnį minimalų darbo užmokestį ir vėl sumažino pensinį amžių. Nenuostabu, kad būsimi verslininkai kalba apie galimybes išvykti iš šalies.
Reikšmingas reformas įgyvendinusios Europos vyriausybės taip pasielgė dėl akivaizdžių krizės ženklų, rinkėjų supratimo, kad nėra kito pasirinkimo, ir politinių lyderių įsitikinimo, jog pokyčiai neišvengiami. Nė vienas iš šių požymių netinka nei F. Hollande’ui, nei Prancūzijai. Rinkimų kampanijos metu F. Hollande‘as beveik nekalbėjo apie verslui palankias reformas ir susitelkė į pažadus atsisakyti taupymo priemonių.
Jo Socialistų partija niekaip neatsisako priešiškumo kapitalizmui: prezidentui prabilus apie Prancūzijos konkurencingumą, jo populiarumas visuomenėje labai sumažėjo. Negana to, Prancūzija taikosi į judantį taikinį. Visos euro zonos šalys diegia struktūrines reformas ir daugelis tai daro sparčiau bei plačiau nei Prancūzija. Neseniai TVF perspėjo, kad netrukus Prancūziją už nugaros gali palikti net Italija ir Ispanija.
Ant kortos pastatyta ne tik Prancūzijos, bet ir euro ateitis. F. Hollande’as korektiškai priekaištauja Angelai Merkel dėl pernelyg griežtų taupymo priemonių, bet vengia kalbų apie politinę integraciją, reikalingą euro zonos krizei spręsti. Valstybių ekonominę politiką būtina griežiau kontroliuoti Europos lygiu. Prancūzija nenoriai ratifikavo neseniai priimtą fiskalinį susitarimą, suteikiantį Briuseliui daugiau galimybių valdyti biudžetą, bet nei politikai, nei rinkėjai dar nėra pasirengę atsisakyti nepriklausomybės ir diegti reikšmingas struktūrines reformas.
Daugeliui šalių diskutuojant, kiek suverenumo teks perleisti centrinei valdžiai, Prancūzija nuosekliai vengia bet kokių kalbų apie Europos ateitį. F. Hollande’as skaudžiai nudegė 2005-aisiais, kai rinkėjai atmetė ES sutartį dėl konstitucijos jo partijai šiuo klausimu pasidalijus į dvi apylyges stovyklas. Jei ir vėl susiklostytų panaši situacija, bendroji valiuta atsidurtų nežinioje.
Per didelė, kad žlugtų?
Paskutiniame specialiajame reportaže apie didelę Europos valstybę, paskelbtame 2011 m. birželį, nagrinėjome Silvio Berlusconi vadovaujamos Italijos nesugebėjimą įdiegti reikiamų reformų. Dar nepasibaigus metams, vyriausybė žlugo ir prasidėjo ilgai laukti pokyčiai. Kol kas investuotojai vis dar pataikauja Prancūzijai, o ilgalaikės palūkanų normos netgi šiek tiek sumažėjo. Tačiau anksčiau ar vėliau rinkos atsitokės. Ekonomikos dėsnių negalima ilgai ignoruoti.
Jei F. Hollande’as neparodys tvirto ryžto pakeisti kursą, kurio šalis laikėsi pastaruosius 30 metų, Prancūzija praras investuotojų (ir Vokietijos) pasitikėjimą. Kelios euro zonos valstybės jau skausmingai suprato, kad nuotaikos rinkose keičiasi labai sparčiai. Krizė gali prasidėti jau kitų metų pradžioje.
Ankstesni europinės valiutos neramumai dažnai prasidėdavo kituose regionuose, bet galiausiai pasiekdavo ir Prancūziją. Šį kartą euro likimas taip pat gali būti lemtas ne Italijoje ar Ispanijoje, o Prancūzijoje. F. Hollande’ui liko visai nedaug laiko padaryti šią Europos širdyje padėtą laikrodinę bombą nekenksmingą.
