Andriaus Kubiliaus ketverių metų valdymo laikotarpiu Lietuva labai nepražilo. Statistinis šalies gyventojų amžiaus vidurkis 2008-ųjų pabaigoje buvo 39,2, o dabar šiek tiek viršija 41 metų ribą. Esant tokio amžiaus dažno smilkiniuose atsiranda vienas kitas žilas plaukas. Tai lemia genai ir stresas (kurio A. Kubiliaus valdymo laikotarpiu netrūko), tačiau užmaskuoja plaukų dažai.
Galima ginčytis iki nuplikimo (ar pražilimo) – jaunystė kvailystė ar energija ir galimybės? Tačiau vienas faktas akivaizdus – nauja Lietuvos vykdomoji valdžia bus gerokai vyresnė nei pasitraukianti.
2008-ųjų rudenį, kai prie Vyriausybės vairo stojo A. Kubilius ir keturiolika tuomečių ministrų, jų vidutinis amžius buvo 46 metai. Būsimasis ministrų kabinetas dar nėra visiškai aiškus, tačiau paskaičiavus premjero ir 11 potencialių ministrų kandidatų pečius slegiančią metų naštą paaiškėja, kad statistinis kabineto narys yra aštuoneriais metais vyresnis (54 metai).
Algirdui Butkevičiui į Vyriausybę reikėtų pakviesti tris paauglius (šešiolikamečius ar jaunesnius), kad vidutiniu amžiumi susilygintų su dešiniųjų kabinetu. Beje, premjeras A. Kubilius 2008-aisiais buvo dviem metais jaunesnis nei dabar jo kėdę besimatuojantis A. Butkevičius.
Socialdemokratui A. Butkevičiui neseniai suėjo 54-eri. Jei prezidentės ir Seimo valia jis taps premjeru, tai į trylika savo kolegų – Europos Sąjungos šalių vyriausybių vadovų – galės kreiptis „tu“, o į kitus trylika – mandagiuoju „jūs“. Žinoma, jei su jais bendraus per vertėją, o ne akis į akį anglų kalba.
Jauniausi ES vyriausybės vadovai yra keturiasdešimtmetis Rumunijos premjeras Victoras Ponta ir metais vyresnis latvis Valdis Dombrovskis. Vyriausias iš ES premjerų – 69-erių italas Mario Monti, iš posto išstūmęs Silvio Berlusconi, kuriam tuo metu buvo 75-eri. ES premjero amžiaus vidurkis – 58,8 metų. Šiaurės šalių ir naujųjų ES narių premjerai dažniausiai yra jaunesni. Nebūtinai jų asmeninė sveikata yra geresnė, tačiau daugeliu atvejų bent jau valstybių ekonomikos kvėpuoja lengviau.
Tai – tik statistika. Įdomi, bet apgaulinga. A. Kubiliaus Vyriausybėje buvo net trys ministrai, kurie atsakingų pareigų ėmėsi būdami 34-erių. Tai – Ingrida Šimonytė, Remigijus Šimašius ir Eligijus Masiulis. Jie tikrai nebuvo geltonsnapiai kabineto nariai, o, subjektyvia šių eilučių autoriaus nuomone, vieni geresnių.
A. Butkevičiaus į Vyriausybę kviečiamam tvarkiečiui Remigijui Žemaitaičiui – vos trisdešimt, tačiau jis išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę. Visi kiti pretendentai į būsimą Vyriausybę yra gimę tarp 1951 ir 1963 m. Ne tik užaugę, bet ir subrendę gūdžiu sovietmečiu. Tuo tarpu jauniausius ir vyriausius A. Kubiliaus Vyriausybės narius skyrė 24 metai. Tai riboženklis tarp dviejų kartų, o Lietuvos atveju – ir dviejų epochų.
Vėlgi amžius savaime nėra nei trūkumas, nei privalumas. Tačiau Lietuvos politiniam elitui niekaip nepavyksta atsikratyti sovietinio mentaliteto, o kai kurie į politinius lyderius pretenduojantys veikėjai yra tikras degusis mišinys, sudarytas iš paveldėtų sovietmečio įpročių ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įgytų įgūdžių tikslo siekti nesirenkant priemonių.
Tad nori nenori akys krypsta į jaunąją politikų kartą. I. Šimonytė yra bene geriausias kompetencijos ir tarnystės visuomenei pavyzdys. Lietuvos banko specialistas Vilius Šapoka, kuriam netrukus sukaks 34-eri ir kurį A. Butkevičius tikėjosi matyti finansų ministru, be užuolankų pareiškė savo nuomonę apie galimybę prisidėti prie naujos valdžios: „Tokioje Vyriausybėje dirbti nenoriu.“ Daugeliui jaunų profesionalų būdingas būtent toks požiūris į politinį elitą. Dabar atsidūrusį opozicijoje – taip pat.
Bėda ta, kad jaunimas į politiką nesiveržia, o politinės partijos nelabai ir kviečia. O tie reti pavyzdžiai, kai jaunam politikui pavyksta prasimušti iki viršūnių, ne visada įkvepiantys. Štai naujasis Seimo vicepirmininkas Vytautas Gapšys (30 m.) taip ir neišmoko atskirti, kad nekaltumo prezumpcija ir politinė atsakomybė bei politiko reputacija nėra tas pats. Ne visai lygiavertis pavyzdys, tačiau buvusiam ūkio ministrui Dainiui Kreiviui tai suvokti pakako nepalankios Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvados. V. Gapšį įtikins teismas arba nebeįtikins niekas.
Pirmame Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstoma V. Gapšio kandidatūrą į vicepirmininko postą, brandžios politinės kultūros nedemonstravo kai kurie gerokai už pretendentą vyresni politiniai oponentai. Ką padarysi, jie to nebeišmoks. Tačiau menas yra ne tik argumentuotai kritikuoti, bet ir meistriškai pagirti. Tad tame pačiame Seimo posėdyje bendraamžio V. Gapšio stojęs ginti „tvarkietis“ ir galbūt būsimas ministras R. Žemaitaitis atrodė ir graudžiai, ir juokingai. Net Fidelis Castro su Leonidu Brežnevu taip nesugebėtų.
Taigi, artimiausius ketverius metus nei rimto moralinio lūžio, nei kartų kaitos aukščiausiuose politikos sluoksniuose nepamatysime. Įdomu, ar tai pasikeis dar po ketverių metų? Tai ne tik retorinis klausimas, bet ir patarimas politinėms jėgoms, kurios norėtų įgyti rimtą konkurencinį pranašumą.
