Prieš metus mirusio banko vaiduoklis dar ilgai neleis ramiai miegoti nei buvusiems savo klientams, nei politikams, nei rinkos prižiūrėtojams.
Praėjus metams po „Snoro“ žlugimo užtikrintai galima pasakyti tik du dalykus. Pirmas – procesas truks dar ne vienus metus. Ir tai buvo aišku iš karto po banko nacionalizavimo praėjusių metų lapkričio 16 d. Antras dalykas – „Snoro“ griūtis netapo sistemine bankų krize. Prieš metus šis klausimas kėlė nemažai nerimo.
Tuo tarpu atsakymai į visus kitus klausimus per metus netapo nė kiek aiškesni. Priešingai – atsirado naujų, į kuriuos arba nėra aiškaus atsakymo, arba yra keli, prieštaraujantys vienas kitam.
Apžvelgus svarbiausius įvykius po „Snoro“ nacionalizavimo, galima išskirti keturias svarbiausias aplinkybes. Pirmiausia, buvusių banko akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko, šiuo metu besiglaudžiančių Londone, išdavimas (arba neišdavimas) Lietuvai. Ne mažiau svarbus bus ir Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, ar valstybei priklausantis „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) gali turėti pirmenybę prieš kitus kreditorius.
Jei KT nuspręs, kad IID turi stoti į bendrą eilę su visais kitais kreditoriais, tai valstybei kainuos apie 2 mlrd. litų – būtent tiek pinigų neatgaus valstybės įmonė, išmokėjusi kompensacijas „Snoro“ indėlininkams. Ši KT sprendimo „kaina“ yra netgi didesnė už ieškinį, pateikta V. Antonovui ir R. Baranauskui (492 mln. eurų, arba beveik 1,7 mlrd. litų).
Trečias dalykas – galimi ieškiniai prieš Lietuvą. Juos gali pateikti ir V. Antonovas, ir pinigus praradę „Snoro“ kreditoriai. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus aspektas – „Snoro“ turto paieškos ir pardavimas.
Milijardų vertas sprendimas
„Snoro“ kreditoriai KT išvados, ko gero, laukia netgi labiau nei Londono teismo sprendimo dėl V. Antonovo ir R. Baranausko išdavimo Lietuvai. Mat nuo KT sprendimo priklausys, ar kreditoriai (išskyrus IID) visiškai nieko neatgaus, ar atgaus iki 50 proc. „Snore“ turėtų pinigų.
Pagal dabar galiojantį Bankų įstatymą pirmiausia tenkinami darbuotojų reikalavimai. „Snoro“ atveju tai sudaro apie 9 mln. litų. Antroje vietoje yra IID reikalavimai, susiję su išmokėtomis kompensacijomis už apdraustus indėlius. „Snoro“ indėlininkams IID pervedė šiek tiek daugiau nei 4 mlrd. litų. Toliau rikiuojasi visi kiti kreditoriai.
Problema yra ta, kad „Snoro“ turtas prieš bankroto bylos iškėlimą tebuvo vertas 3,913 mlrd. litų. Iš turto, kuris bus dalijamas kreditoriams, dar reikia padengti bankroto administravimo sąnaudas. Tuo tarpu patvirtinti kreditoriniai reikalavimai viršija 6,5 mlrd. litų ir gali dar išaugti, nes reikalavimų dalis iki šiol yra nepatvirtinta teismo.
Taigi net ir pagal patį optimistiškiausią scenarijų – jei pavyktų susigrąžinti dalį beviltiškomis laikytų „Snoro“ išduotų paskolų, o turtas būtų parduotas brangiau, nei tikėtasi, – pinigų pakaktų visiškai patenkinti tik darbuotojų ir IID reikalavimus. Visi kiti kreditoriai atgautų po kelis procentus „Snorui“ paskolintų pinigų.
Pagal pesimistiškiausią scenarijų – jei nebūtų grąžinta dalis geromis laikytų „Snoro“ paskolų, turtas būtų parduotas pigiau, o bankroto procedūra užtruktų ilgiau ir kainuotų brangiau nei planuota – IID atgautų 80 proc. sumos, o visi kiti liktų be nieko.
Statymai padaryti
Tačiau kreditorių eilę gali pakeisti KT, kuriam pateiktas prašymas ištirti, ar IID pirmenybė prieš kitus neprieštarauja Konstitucijai. Jei KT nuspręstų, kad dabartinė kreditorių rikiuotė prieštarauja Konstitucijai, visi kreditoriai (įskaitant ir patį IID), priklausomai nuo galutinės patvirtintų reikalavimų sumos ir bankroto procedūros sėkmingumo, atgautų 40–60 proc. „Snorui“ patikėtų pinigų.
Taigi neturėtų kilti klausimas, kokio sprendimo tikisi kreditoriai. Bet juos galintis pradžiuginti teismo sprendimas valstybei kainuotų iki 2 mlrd. litų – tiek neatgautų valstybės įmonė IID. Taip ne tik būtų galutinai sugriautas mitas, kad „Snoro“ žlugimas mokesčių mokėtojams nieko nekainuos (jau kainavo, nes pinigus prarado savivaldybės, kai kurios valstybės institucijos), bet ir būtų padaryta reikšminga finansinė žala valstybei.
Žinoma, teisingumas turi būti aukščiau bet kokių milijardų. Šia prasme KT jau yra priėmęs „brangių“ sprendimų – pavyzdžiui, dėl pensijų dalies išmokėjimo dirbantiems pensininkams. Vis dėlto „Snoro“ atvejis yra kitoks. Dirbančių pensininkų atveju valstybė turėjo „grąžinti“ pinigus, kurios pati buvo „paėmusi“ iš žmonių, kai sumažino jiems pensijas. „Snoro“ atveju valstybė turėtų „grąžinti“ pinigus, kuriuos pradangino privatus bankas. Kita vertus, galima suprasti kreditorius, kurie nori, kad valstybės įmonė iš balos išliptų tiek pat šlapia, kiek ir visi kiti.
Laukiant KT sprendimo jau prasidėjo statymai tikintis jį atspėti ir iš to išlošti – panašiai, kaip laukdami svarbių naujienų investuotojai perka arba parduoda vertybinius popierius. „Snoro“ indėlių sertifikatų savininkai ir kiti kreditoriai iš riziką mėgstančių investuotojų yra sulaukę siūlymų perleisti savo reikalavimo teises už 5–10 proc. vertės. Už 5 proc. vertės nusipirkus paskolą ir sulaukus palankaus KT sprendimo, iš „Snoro“ būtų galima atgauti dešimteriopai didesnę sumą. Nepalankaus sprendimo atveju pirkinio vertė greičiausiai taptų lygi nuliui.
Tiesa, situacija gali pasikeisti ir be KT, mat į žaidimą įsitraukė ir politikai. Spalio 8 d. Krikščionių frakcijos narys Vidmantas Žiemelis užregistravo Bankų įstatymo pataisą, kuria siūloma IID statyti į bendrą kreditorių eilę. Priėmus šią pataisą, rizikingos investicijos, kaip ir KT sprendimo atveju, atsipirktų. Lyg tyčia Seimo nario sūnus Gediminas Žiemelis yra tas verslininkas, kurį galima pavadinti linkusiu į rizikingas investicijas.
Kas ten kyšo?
„Snoro“ istorijoje per pastaruosius metus kyšojo ir daugiau politikų ausų. Bet reikia pripažinti, kad politikų įtaka po nacionalizavimo nebebuvo lemianti – niekas neapsivertė aukštyn kojomis. Nors bandymų būta.
Garsiausiai nuskambėjo skandalas dėl informacijos apie „Snoro“ nacionalizavimą nutekinimo. Iš pradžių krito Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai, apkaltinti informacijos nutekinimu. Vėliau pasitraukė FNTT direktorių Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą atleidęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.
Daug triukšmo nedavė beveik jokios naudos. Taip ir nepaaiškėjo, kas nutekino informaciją „Lietuvos rytui“, o skandalas labiau buvo reikalingas patiems politikams, kad šie išsiaiškintų santykius.
Labai svarbu užtikrinti, kad iš tokių institucijų kaip FNTT nenutekėtų informacija. Tačiau pačiai „Snoro“ istorijai prieš pat banko nacionalizavimą „Lietuvos ryte“ pasirodęs straipsnis apie „įsakymą sutrypti lietuviškus bankus“, parengtas pagal iš FNTT arba kitos institucijos nutekintą informaciją, nepadarė lemiamos įtakos.
Straipsnis tik paskubino įvykius. Mat sprendimas nacionalizuoti „Snorą“ buvo priimtas dar prieš pasirodant straipsniui. Tad pradėjus garsiai uždavinėti klausimą, kas nutekino informaciją žurnalistams, pamirštas klausimas apie tai, ar gerokai prieš tai niekas nenutekino informacijos tuomečiams „Snoro“ akcininkams.
Vėliau politikų ausys išlindo nusprendus sudaryti laikinąją tyrimo komisiją. Jai vadovavęs opozicijos atstovas Valentinas Mazuronis bandė įrodyti, kad „Snoro“ nacionalizavimas buvo skubotas. Jei komisija būtų patvirtinusi tokias išvadas (tai nebuvo padaryta), tai būtų tapę ginklu ne tik V. Antonovo ir R. Baranausko, bet ir buvusių „Snoro“ klientų rankose. Šie galėtų teikti ieškinius prieš valstybę, kad ši elgėsi neadekvačiai, todėl investuotojai prarado savo pinigus.
Nėra įrodymų, kad Seimo komisija sąmoningai gynė buvusių „Snoro“ akcininkų interesus. Tikėtina, kad opozicijos atstovai su V. Mazuroniu priešakyje artėjant rinkimams tiesiog naudojosi proga pakritikuoti valdančiųjų veiksmus.
Tiesa, vienoje Lietuvos radijo laidoje, kur V. Mazuronis diskutavo apie savo vadovaujamos komisijos išvadas (toje laidoje dalyvavo ir šio straipsnio autorius), paskambinęs klausytojas paprašė V. Mazuronio papasakoti, su kokiu kurjeriu susitikinėja V. Mazuronis – esą tas kurjeris nuolat kursuoja į Londoną. V. Mazuronis atsakė, kad su jokiu kurjeriu nesusitikinėja, o klausytojas tegul pasako kurjerio pavardę, tada bus viskas aišku.
Kad ir kaip būtų, „Snorą“ viešai gynę Seimo nariai nebuvo visiškai nuoširdūs. Kai kurie jų neoficialiuose pokalbiuose pripažindavo, kad „Snoras“ jiems neatrodo skaidrus.
Komisija su Londone prisiglaudusiais V. Antonovu ir R. Baranausku oficialiai nebendravo. Tačiau, IQ šaltinių teigimu, bent vienas liudytojas, prieš eidamas į apklausą Seimo komisijoje, pozicijas susiderino su buvusiais „Snoro“ akcininkais.
Be to, artėjant tyrimo išvadų skelbimui pasirodė V. Antonovo interviu Latvijoje ir Lietuvoje. Latvijoje interviu buvo išspausdintas žurnale „Kapitals“, Lietuvoje jį persispausdino portalas lrytas.lt ir dienraštis „Lietuvos rytas“. V. Antonovas panašiu metu interviu davė ir TV3 žinioms. Jis tikino, kad Seimo komisijos išvados daug naudos neduos – esą ir taip aišku, kad procesas politizuotas.
Tarp Niujorko ir Vašingtono
Kone metus rikiavęs savo gynybines pajėgas V. Antonovas, regis, žengs pirmą svarbesnį žingsnį. Viename savo retų interviu – šį kartą „Lietuvos ryte“ – jis užsiminė, kad bylinėsis su Lietuva arbitraže dėl to, jog šalis neapsaugojo jo investicijų.
Gali būti, kad kalbėdamas apie savo planus V. Antonovas šiek tiek susimaišė. „Žadu kovoti iki galo. Be to, jau dabar pradedu civilinę bylą prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų. Ginčo vieta bus Niujorkas“, – interviu kalbėjo V. Antonovas.
Tikriausiai jis turėjo galvoje Vašingtono tarptautinį investicinių ginčų sprendimų centrą, kartais tiesiog vadinamą Vašingtono arbitražu. Kai kurios Lietuvos įmonės jau yra turėjusios reikalų su šiuo arbitražu. Pavyzdžiui, jam skundą buvo pateikusios bendrovės „Arvi“ ir „Sanitex“, 2006 m. privatizavusios Serbijos trąšų gamyklą „HIP-Azotara“. Vėliau serbai apkaltino lietuvius, kad šie nevykdo savo įsipareigojimų, ir gamyklą perėmė į savo rankas.
Lietuvos verslininkai tvirtina, kad Serbijos valdžia gamyklą perėmė dėl politinių priežasčių. Vienas iš „Arvi“ ir „Sanitex“ suburto konsorciumo narių – Dušanas Stuparas buvo kandidato į Serbijos prezidentus Tomislavo Nikoličiaus vienas finansinių rėmėjų. Esą tai nepatiko tuomečiam prezidentui Borisui Tadičiui. Pastarasis pralaimėjo šiemet vykusius prezidento rinkimus, o prezidentu išrinktas T. Nikoličius. Lietuvos verslininkai šiuo metu laukia Vašingtono arbitražo sprendimo.
Kad ir į kokį arbitražą kreiptųsi V. Antonovas, tam pasirinktas geras laikas. Jei arbitražas imsis nagrinėti ieškinį, tai bus papildomas V. Antonovo argumentas neišduoti jo ir R. Baranausko Lietuvai. Prašymą dėl buvusių „Snoro“ akcininkų išdavimo Vestminsterio teismas turėtų svarstyti kitų metų sausio pabaigoje. Iki to laiko A. Antonovas greičiausiai mėgins ginčyti ir sprendimą areštuoti jo turtą.
Lietuvos finansų ministerija teisinei kovai arbitraže su V. Antonovu dar rugsėjo mėnesį pasirašė sutartį su konkursą laimėjusiomis Šveicarijos advokatų kontora „Lalive“ ir Lietuvos teisininkų kontora „Sorainen ir partneriai“. Vienintelį pasiūlymą pateikusios advokatų kontoros už atstovavimą Lietuvai gaus 8,667 mln. litų atlygį.
V. Antonovo ieškinys prieš Lietuvą gali būti ne vienintelis. Pretenzijų dėl prarastų investicijų gali pateikti „Snoro“ kreditoriai. Tiesa, lygiai taip pat ieškiniai dėl galimai pradangintų pinigų gali būti pateikti ir patiems V. Antonovui bei R. Baranauskui ar buvusiems banko valdybos nariams.
Dar vienas neatsakytas teisinis klausimas – kaip bus traktuojami indėlių sertifikatai. Pastarieji yra neapdrausti, tačiau „Snoras“ nepatyrusius pirkėjus įtikindavo, kad sertifikatai yra apdrausti, kaip ir indėliai. Teismas vienu atveju yra pripažinęs, kad klientas buvo suklaidintas, todėl indėlio sertifikatą reikėtų laikyti indėliu. Šį sprendimą „Snoras“ yra apskundęs.
Net jei galutinis sprendimas bus palankus skundą pateikusiam indėlio sertifikato turėtojui, tai dar nereiškia, kad automatiškai bus tenkinami visų indėlio sertifikatų pirkėjų reikalavimai. Mat tokioms įmonėms kaip „Invalda“ ar „Rokiškio sūris“ bus sunkoka įtikinti, kad jos buvo suklaidintos ir galvojo, jog pasidėjo atitinkamai 20 mln. litų ir 15 mln. litų indėlius, o ne nusipirko sertifikatus.
Artimo paieškos
Gera vieta ilgai tuščia nebūna. Ši taisyklė pasitvirtino ir „Snoro“ atveju. „Snoro“ indėlių dalį jau išsidalijo kiti bankai. O „mano artimo banko“ poziciją pretenduoja užimti Lietuvos paštas. Ši valstybės valdoma įmonė perka mažmeninį tinklą – vadinamuosius „Snoro“ kioskus.
Lietuvos paštas aktyviai domėjosi ir galimybe įsigyti „Finastą“, tačiau vėliau savo planų atsisakė. „Finasta“ paštui veikiausiai buvo reikalinga tik dėl banko licencijos. Tačiau vien dėl jos pirkti visą banką – per brangu. Tad artimiausiu metu galima sulaukti Lietuvos pašto kreipimosi į Lietuvos banką licencijos.
Dėl kitų svarbesnių „prekių“ – „Finastos“ ir „Snoro lizingo“ – su pirkėjų rankomis dar nesukirsta, tačiau keletas pretendentų stovi eilėje. Tarp galimų pirkėjų minimi Jungtinės Karalystės bankas „Omada Capital“, Estijos bendrovė „Redgate Capital“.
Prie „Finastos“ ir „Snoro lizingo“ durų anksčiau sukinėjosi investicinės bankininkystės paslaugų įmonių grupės „Zabolis Partners“ vadovaujantis partneris Alvydas Žabolis, kuris su „Senukų“ prekybos tinklo akcininku Augustinu Rakausku yra įsteigęs bendrą įmonę. Partneriams būtų nesudėtinga pasidalyti pirkinį. A. Žabolį galėtų labiau dominti investicinis bankas „Finasta“, tuo tarpu A. Rakauską – išperkamosios nuomos bendrovė, kuri puikiai dera prie gerai išplėtoto prekybos tinklo. Taip pat minimas „pirkėjas iš Belgijos“, kurio šaknys iš tiesų yra Rusijoje.
Iki šiol nė vienas pirkėjas oficialiai neprisistatė Lietuvos bankui, nors vienam iš pirkėjų anksčiau yra tekę bendrauti ir su rinkos prižiūrėtojais, ir su tuomečiais „Snoro“ akcininkais. 2011 m. „Omada Capital“ prisistatė Lietuvos bankui kaip „Snoro“ akcijų emisijos pirkėjas. Tačiau po pirmojo susitikimo „Omada“ atstovai, detaliau pasidomėję „Snoru“, daugiau nebepasirodė. Šįkart „Omada“ sugrįžo kartu su pirkėjų konsorciumu. Didžiausia intriga bus šių pirkėjų pavardės ir ryšiai.
