Spalio 28 d. Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai, kurių rezultatai, kaip buvo tikimasi, turėjo nuspręsti tolesnę šalies vystymosi kryptį. Valdantysis Viktoro Janukovyčiaus režimas siekė ne tik įtvirtinti vienos partijos daugumą, bet ir užsitikrinti konstitucinę daugumą parlamente bei su savo satelitinėmis partijomis pakeisti Ukrainos konstitucinę sanklodą. Tai būtų didelis žingsnis atgal nuo Oranžinės revoliucijos pasiekto demokratijos progreso, kuris panaikintų paskutines kliūtis Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžio autoritarinio režimo įsitvirtinimui Ukrainoje.
Nuo pat 2010 m., kai V. Janukovyčius buvo išrinktas šios pusiau parlamentinės pusiau prezidentinės respublikos prezidentu, jis naudojo visas priemones (tarp jų – ir įtaką Konstituciniam Teismui), kad silpnos šalies vadovo galios būtų išplėstos, o parlamentas turėtų minimalų poveikį vyriausybei. 2010–2011 m. V. Janukovyčius visiškai perėmė teisminės valdžios kontrolę. Bauginimai ir kyšiai opozicijos bei nepriklausomiems parlamentarams ir visų lygių vietos valdžios atstovams padėjo režimui sukurti lojalią daugumą. Mažai žinomi ir tinkamų įgūdžių neturintys, tačiau ištikimi V. Janukovyčiui bei jo šeimai asmenys užėmė esminius postus vyriausybėje ir teisėsaugoje.
Opozicija bandė tam pasipriešinti, inicijuoti pirmalaikius prezidento rinkimus arba nušalinti V. Janukovyčių nuo valdžios ir atverti kelią Ukrainos integracijai į Europą.
Išreiškė nepasitikėjimą
Spalio 28 d. rinkimai parodė, kad dauguma ukrainiečių yra priešiški V. Janukovyčiaus režimui. Jis būtų patyręs dar didesnį pralaimėjimą, jei visiems rinkimų dalyviams būtų sudarytos vienodos sąlygos. Tačiau opozicinės partijos „Batkivshchyna“ („Tėvynė“) lyderė Julija Tymošenko buvo įkišta už grotų. Ne visi kandidatai turėjo galimybę naudotis žiniasklaida, o režimui atstovaujanti Regionų partija klaidino rinkėjus ir užsitikrino visišką dominavimą rinkimų komisijose.
Pasak Centrinės rinkimų komisijos, Regionų partija surinko rekordiškai mažai balsų – 30 proc. (apklausos prie balsadėžių rodo 28,1 proc.). 2007 m. ši partija surinko 34 proc., o 2006 m. – 32 proc. balsų. Dabartinė Regionų partijos sąjungininkė Ukrainos komunistų partija gavo 13 proc. balsų, bet tik todėl, kad savo rinkėjams žadėjo pereiti į opoziciją V. Janukovyčiaus režimui.
Į Aukščiausiąją Radą patekusios trys opozicijos jėgos kartu surinko beveik 50 proc. balsų. Dvi iš jų parlamente bus atstovaujamos pirmą kartą – tai pasaulio bokso čempiono Vitalijaus Kličko UDAR, kuris gavo 14 proc., ir „Svoboda“ („Laisvė“) (10,5 proc. balsų). Pagrindinė jų palaikymo priežastis – visuomenė nori rimtų permainų ir V. Janukovyčiaus režimo nušalinimo.
UDAR koncentravosi į kovą su korupcija, o „Laisvė“ sukūrė nepalenkiamo oponento režimui įvaizdį, nors prorusiškos jėgos ją bandė vaizduoti kaip radikalių dešiniųjų ar net neonacių partiją. Rinkėjai vylėsi, kad „Laisvė“ apgins Ukrainos suverenumą ir ukrainiečių kalbą, kuri yra diskriminuojama V. Janukovyčiaus režimo, norinčio užsitikrinti rusiškai kalbančios mažumos pietryčių Ukrainoje paramą.
Vis dėlto rinkimai nebuvo tokie, kokie vyksta demokratiškose valstybėse. Tai patvirtino ir tarptautiniai stebėtojai, kurie, tikriausiai, pirmą kartą taip nuosekliai pažvelgė į rinkimų technologijas ir susidarė aiškų vaizdą, kaip klastojami rinkimai Ukrainoje. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad tarptautiniai stebėtojai galėjo padaryti didesnę įtaką rinkimų skaidrumui. Dažnai jie apsiribodavo tik balsavimo proceso stebėjimu, o ne balsalapių skaičiavimo priežiūra, kai buvo daromi didžiausi pažeidimai. Be to, režimas, naudodamasis jam palankiais stebėtojais iš tokių organizacijų kaip Nepriklausoma valstybių sandrauga padarė viską, kad rinkimai atrodytų teisėti. Būtent jie pateikė teigiamus rinkimų įvertinimus dar net balsavimo apylinkėms neužvėrus durų ir kritikavo „kišimąsi į valstybės vidaus reikalus“.
Dauguma diskriminuojama
Nors rinkėjai parodė savo nepasitikėjimą, Prezidento administracija gavo galimybę sukurti ištikimą daugumą parlamente suklastodama rezultatus vienmandatėse apygardose, kur galioja „pirmas prie finišo“ taisyklė (laimi kandidatas, surinkęs daugumą balsų, net ir tuo atveju, jei negavo absoliučios balsų daugumos, t. y. 50 proc. plius vieno). Jei nebūtų padaryta pokyčių konstitucijoje ir rinkimai vyktų pagal proporcinę sistemą, tai opozicija laimėtų daugumą – 242 vietas iš 450 parlamente.
Tačiau permainos rinkimų įstatyme atliko esminį vaidmenį, iškraipydamos rinkėjų valią. Regionų partijos kandidatai laimėjo daugumoje vienmandačių apygardų, nors bendrai surinko 30 proc. balsų. Kai kuriose apygardose kandidatui užteko surinkti tik 10–15 proc. registruotų rinkėjų balsų, kad užsitikrintų vietą parlamente. Dešimtyje apygardų valdžios kandidatai laimėjo surinkę tik 1 proc. balsų daugiau nei jų konkurentai.
Be to, net ir šie 10–15 proc. balsų buvo pasiekti manipuliuojant rinkimų taisyklėmis. Siekiant palankumo režimo kandidatams, buvo perbraižomos apygardų ribos. Užfiksuota dažnų rinkėjų papirkinėjimo mokesčių mokėtojų pinigais atvejų. Taip pat buvo daromas spaudimas konkurentams (keli kandidatai rinkimų kampanijos pabaigoje buvo suimti) ir imamasi kitų priemonių, iškreipiančių rinkėjų valią.
Iš Rusijos perimtas pavyzdys transliuoti internete rinkimų apylinkių darbą visiškai nepasiteisino, nes vaizdo kameros paprasčiausia buvo išjungiamos.
Viskas arba nieko
Kontroliuodami daugumos rinkimų komisijų narius ir turėdami administracinių išteklių, valdžios kandidatai siekė bet kokia kaina laimėti arba net sabotuoti rinkimus. Režimo rėmėjas ir savarankiškai išsikėlęs Čerkasų srityje kandidatas Bohdanas Hubsky atvyko į apygardos rinkimų komisiją ir nutraukė jos darbą: patalpose buvo išjungta elektra, trys komisijos nariai pateko į ligoninę, o dar septyni paprasčiausiai pasitraukė iš komisijos sudėties. Todėl rinkimų komisijos darbas buvo sustabdytas. Panašių „nelaimių“ buvo visoje Ukrainoje.
Opozicinės „Tėvynės“ vienas lyderių Mykola Tomenko pranešė, kad spalio 29 d. gubernatoriai, kurie dažnai yra ir Regionų partijos rinkimų štabų vadovai, instruktavo sričių ir apygardų pirmininkus spausti apylinkių ir apygardų rinkimų komisijas. Jų nariai esą turėjo pakeisti rinkimų komisijų protokolus į suklastotus, kuriuose pergalė priskiriama „teisingam“ kandidatui.
Toks atvejis buvo patvirtintas Mykolajevo srityje, 132-oje apygardoje. Po to, kai specialus policijos būrys „Berkut“ šturmavo rinkimų komisijos būstinę, pirminiai rezultatai, pranašavę pergalę „Tėvynės“ kandidatui Arkadijui Kornackiui, radikaliai pakito ir rinkimų nugalėtoju tapo Regionų partijos atstovas Vitalijus Travianka.
Vinycios srityje, 14-oje apygardoje, rinkimų rezultatai taip pat netikėtai pasikeitė. Spalio 29-osios ryte pirmavo „Tėvynės“ kandidatas Ivanas Melnyčukas, bet spalio 31 d., suskaičiavus visus balsus, išaiškėjo, kad nugalėjo valdžios šalininkas Viktoras Žerebniukas.
Nesugebėję užtikrinti balsų skaičiavimo savo naudai, savarankiškai savo kandidatūrą iškėlę režimo rėmėjai kreipėsi į prezidento visiškai kontroliuojamą teisėsaugą. Viena tokių – buvusio Kijevo srities gubernatoriaus, kuris išgarsėjo narkotikų verslu, žmona Tatjana Zasucha. Jos skundą teismas patenkino ir panaikino rezultatus iš tų apylinkių, kur laimėjo opozicinės „Tėvynės“ kandidatas Viktoras Romaniukas. Chersono srityje teismas panaikino apygardos rinkimų komisijos sprendimą nugalėtoju paskelbti UDAR kandidatą.
Pasibaisėjusi tokiu chaosu opozicija pareikalavo, kad Centrinė rinkimų komisija perskaičiuotų balsus 13 apygardų. Centrinė rinkimų komisija nusprendė surengti naujus rinkimus tik penkiose apygardose – ten, kur opozicijos kandidatai nugalėjo didele balsų persvara.
Atviri klausimai
Nepaisant visų pastangų, palankios rinkimų sistemos, administracinių išteklių, kontroliuojamos žiniasklaidos ir teisėsaugos panaudojimo, Regionų partija nesugebėjo laimėti daugiau vietų parlamente nei turėjo iki šiol. T. y. ši partija gali tikėtis 187 iš 450 vietų Radoje. Norėdamas turėti daugumą, režimas vėl imsis išbandytų priemonių – pinigais arba bauginimais vilios nepriklausomus parlamentarus ir opozicijos atstovus. Anot leidinio „The Ukrainian Week“, šaltiniai Regionų partijoje teigia, kad jau sudaryti mažiausiai 20–25 susitarimai su save išsikėlusiais ar opozicijos kandidatais. Neabejotina, kad dauguma nepriklausomų parlamentarų, kurių, pirminiais duomenimis, bus 43, vadovausis asmeniniais arba verslo interesais bei savisaugos instinktu. Tai ir lems, kurį sparną jie pasirinks. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis jie gali suvokti, kad atsiriboti nuo V. Janukovyčiaus režimo yra saugiau.
Visa tai labai priklauso nuo opozicijos gebėjimo veikti drauge ir imtis veiksmų anksčiau nei Regionų partija. Opozicija jau padarė keletą klaidų rinkimų kampanijos metu. Ji ignoravo apygardas Pietryčių ir centrinėje Ukrainoje, kur iškėlė jokių galimybių laimėti neturinčius kandidatus. Rezultatas – ten surinkta kur kas mažiau balsų.
Nesugebėjimas susitarti, kad vienos opozicinės partijos kandidatas nekonkuruotų su kitu opozicinės partijos atstovu, taip pat turėjo neigiamos įtakos. 16-oje apygardų opozicijos kandidatai bendrai surinko gerokai daugiau nei valdžios šalininkai, tačiau galutinis rezultatas opozicijos nepradžiugino. Pavyzdžiui, opozicija pralaimėjo Chmelnyckio srityje, nors 75 proc. rinkėjų partijų sąrašuose parėmė opoziciją.
Ambicijos tapti prezidentu – taip pat didina nesantaiką. Užuot siektę bendrų tikslų, jie rinkėjams bando parodyti savo asmeninius privalumus.
Dabar opozicija siekia spausti V. Janukovyčiaus režimą ir grasina pradėti masinius protestus bei atsisakyti parlamentarų mandatų. Pagal Ukrainos įstatymus parlamentas paleidžiamas ir skelbiami pirmalaikiai rinkimai, jei parlamento narių yra mažiau nei du trečdaliai.
Pirminiai rinkimų rezultatai rodo, kad opozicija turės mažiausiai 180 vietų Aukščiausiojoje Radoje ir to užtenka sukelti grėsmę parlamento gyvybingumui. Opozicijos tikslas – įtvirtinti, kad vienmandatėse daugiausia balsų surinkę opozicijos kandidatai būtų patvirtinti laimėtojais, nepaisant Centrinės rinkimų komisijos noro perskaičiuoti balsus.
O jei įvyktų pakartotiniai rinkimai, opozicija turėtų galimybę pasiekti geresnių rezultatų visose vienmandatėse apygardose iškėlus bendrus kandidatus. Be to, kilus pasipiktinimo rinkimų klastojimu bangai piliečių aktyvumas turėtų būti gerokai didesnis.
Bet kuriuo atveju egzistuoja ir tam tikra rizika. Sudėti mandatus parlamentarai gali tik individualiai, o opozicijoje gali būti žmonių, kurie pasirinks išsaugoti šiltą kėdę parlamente. Nesurinkus reikiamo skaičiaus mandatų atsisakiusių parlamentarų, Aukščiausioji Rada teisėtai tęs darbą, tačiau jau be opozicijos.
Net jei opozicija vis dėlto išsireikalaus pakartotinių rinkimų, dabartinio parlamento provyriausybinė dauguma gali dar kartą sau palankia linkme pakeisti rinkimų įstatymus. Pavyzdžiui, įtvirtinti, kad visi 450 įstatymų leidėjų būtų renkami vienmandatėse apygardose pagal „pirmas prie finišo“ taisyklę, o „netinkami“ kandidatai galėtų būti pašalinti teismų, kurie yra kontroliuojami režimo. Jei taip nutiktų, opozicijos galimybės kituose rinkimuose taptų labai menkos.
