Tokios nedidelės valstybės kaip Kipras, Panama ar egzotiškosios Seišelių salos dažnai vadinamos mokesčių rojumi. Kai toms paslaugoms, kurias jos siūlo, norima suteikti neigiamą atspalvį, apie jas kalbama kaip apie lengvatinio apmokestinimo zonas.
Vis dėlto retai kada atkreipiamas dėmesys, kad stambiausia lengvatinio apmokestinimo zona yra ne kokiame nors pasaulio krašte, o pačioje Europos širdyje. Tai Olandija, kuri labiau garsėja laisvu požiūriu į tam tikros rūšies narkotines medžiagas. Iš tiesų ji turi ką pasiūlyti ne tik atsipalaiduoti atvykusiam vokiečių turistui, bet ir stambiajam verslui.
Vienos valstybės yra nustačiusios palankesnius mokesčius investiciniams fondams, kitos yra linkusios švelniau reglamentuoti bankų veiklą, o Olandija turi palankiausią aplinką kontroliuojančių bendrovių arba vadinamųjų holdingų struktūroms steigti. Dėl šios priežasties nemaža dalis užsienio investicijų srautų yra nukreipiama būtent per šią šalį. Be to, pastaruosius kelerius metus investicijos iš Lietuvos dažnai pasuka Olandijos kryptimi, viena pirmųjų šalies bendrovių, į minėtą šalį perkėlusių dalį savo kapitalo 2009-aisiais, tapo „Vilniaus prekyba“.
Tiesa, jei būtų vertinama pagal atskirus aspektus, pavyzdžiui, pagal lietuvių verslininkų dažnai linksniuojamą pelno mokestį, Olandijoje šio mokesčio tarifas siekia 25 proc. ir yra 10 proc. punktų didesnis negu Lietuvoje. Vadinasi, aplinkos patrauklumą investicijoms lemia ne vienas atskiras dalykas, o įvairių veiksnių visuma.
Naudojasi investicijų apsauga
Olandija gali pasigirti didžiausiu dvišalių investicinių sutarčių krepšeliu pasaulyje, kuriame yra apie šimtą susitarimų su kitomis valstybėmis dėl investicijų. Todėl tinkamas valstybės arba jurisdikcijos pasirinkimas kontroliuojančiajai bendrovei steigti, pasak advokatų kontoros „Motieka & Audzevičius“ advokato Manto Juozaičio, suteikia ne tik mokestinę naudą, bet ir investicijų apsaugą.
Anot pašnekovo, tai reiškia, kad tinkamai pasirinkęs įsisteigimo šalį investuotojas gali savo investicijas apsaugoti ne tik vietos įstatymų pagrindu, bet ir užsitikrinti tarptautinės teisės suteikiamą apsaugą. O antra, investuotojas gali išvengti bylinėjimosi vietos teismuose, išvengti šališkumo rizikos ir teismo sprendimo įvykdymo sunkumų.
Advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vyresnysis teisininkas, advokatas Juozas Rimas nurodė, kad steigti holdingą užsienio valstybėje gali paskatinti teisinio reguliavimo trūkumai šalyje, kurioje ketinama investuoti. „Pavyzdžiui, investuojant į Rusijos ar Baltarusijos įmones holdingas gali būti instrumentas sprendžiant problemą, susijusią su tuo, jog akcininkų sutartys šių valstybių teisėje ir teismų praktikoje nepripažįstamos. Investuotojams holdingo steigimui tenka ieškoti valstybių, kurių teisė akcininkų sutarties šalims leistų apginti savo teises teisme ar arbitraže“, – aiškino J. Rimas.
Be to, kartais, net jeigu pagal valstybėje galiojančius įstatymus investuotojas ir gali sudaryti tam tikras sutartis, tvarka gali būti nepakankamai lanksti ir neatitikti investuotojų poreikių. Pavyzdžiui, Lietuvoje galiojęs Ūkinių bendrijų veiklos įstatymas pagal suteikiamas galimybes atsiliko nuo panašių Olandijos ar Liuksemburgo teisės aktų ir, J. Rimo teigimu, neleido sukurti efektyvaus ir pasaulyje įprasto fondams organizuoti bendrijos (angl. limited partnership) mechanizmo. Padėtį ištaisė nuo šių metų įsigaliojusi nauja minėto įstatymo redakcija.
Holdingo pilietybės planavimas
Norėdami pasinaudoti palankia dvišalių investicinių sutarčių nustatoma tvarka investuotojai dažnai ieško specifinius jų poreikius geriausiai galinčios atitikti jurisdikcijos. Kitaip tariant, įmonė steigiama šalyje, turinčioje investuotojui naudingą investicinę sutartį su valstybe, į kurią planuojama investuoti arba jau yra investuota. Teisės srityje tam tikros šalies pasirinkimas siekiant per ją nukreipti investicijas vadinamas pilietybės planavimu (angl. treaty shopping).
Vienas pagrindinių dalykų renkantis šalį, per kurią bus nukreipiamos ir valdomos investicijos, yra dvišalėje investicinėje sutartyje įtvirtintas investuotojo apibrėžimas, kuris vienodai taikomas abiejose sutarties šalyse. Pasak M. Juozaičio, kiekvienoje investicinėje sutartyje numatoma, kad sutarties teikiama apsauga gali naudotis tik investuotojai, atitinkantys sutartyje įtvirtintą investuotojo sąvoką. „Vienose sutartyse reikalaujama, kad investuotojas būtų įsisteigęs priešingoje nei investuojama valstybė, kitose sutartyse nustatoma, kad investuotojas ne tik turėtų filialą priešingoje valstybėje, bet ir vykdytų realią ekonominę veiklą, įmonė būtų kontroliuojama tos valstybės piliečių ir panašiai“, – kalbėjo teisininkas.
Tad akivaizdu, kad kuo investuotojo sąvoka platesnė, t. y. kuo mažiau įvairių reikalavimų ji nustato, tuo tokia investicinė sutartis gali būti lankstesnė ir geriau atitikti įvairių investuotojų poreikius. Lietuva yra sudariusi 54 dvišales investicijų sutartis, seniausia iš jų, pasirašyta dar 1991-ųjų pabaigoje, yra su JAV, o naujausia 2011-ųjų pradžioje buvo pasirašyta su Indija. Lietuvos pasirašytų dvišalių investicinių sutarčių skaičius nėra įspūdingas, nes Olandija turi 95 tokio tipo sutartis. O dar vienas šios šalies pranašumas tas, kad į didžiąją dalį šių sutarčių olandams yra pavykę įtraukti plačią investuotojo ir investicijų sąvoką.
Nors Lietuva neturi vieno investuotojo apibrėžimo modelio, o kiekvienoje dvišalėje sutartyje galima rasti įvairių niuansų, tarp palankesnių dvišalių investicinių sutarčių teisininkai linkę išskirti Lietuvos ir Olandijos sutartį, Lietuvos ir Rusijos sutartį, nors pastarojoje investuojančiojo subjekto apibrėžimas yra siauresnis.
O iš visų dvišalių investicijų sutarčių išsiskiria sutartis su Ukraina. Joje įtvirtintas investuotojo apibrėžimas apima ne tik subjektus, įsteigtus susitariančiose valstybėse, bet ir įsteigtus bet kurioje trečiojoje šalyje, jeigu jie kontroliuojami sutarties šalyse veikiančių subjektų. Pasak J. Rimo, šią sutartį iš tiesų galima vertinti kaip palankesnį režimą investuotojams nustatančią sutartį. Dar vienas įdomus aspektas – remiantis šia sutartimi laimėtas investicijų ginčas su Ukrainos valstybe.
Ieško stabilių mokesčių
Vis dėlto mokestiniai aspektai renkantis jurisdikciją holdingui dažniau yra lemiamieji, o teisiniai aspektai vertinami tuomet, kai renkamasi tarp kelių valstybių su vienoda mokestine aplinka. Kaip pastebi mokesčių ekspertai, Lietuvai konkuruoti su tokiomis šalimis kaip Olandija sudėtinga ne vien dėl skirtingų mokesčių tarifų, bet, pirmiausia, dėl tarptautinio vertinimo. „Ne kartą esame girdėję, jog lengviau pritraukti užsienio investuotoją, jei holdingas registruotas Vakarų Europoje, o ne mažiau žinomose Baltijos šalyse“, – pastebėjimais dalijosi mokesčių ir audito paslaugas teikiančios bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ vadovaujančioji partnerė Kristina Kriščiūnaitė.
Tiesa, nuolatos Lietuvos verslininkų kartojami mokesčių sistemos privalumai – aiškumas ir stabilumas – yra svarbūs ir užsienio investuotojams. Pastarieji vertina išplėtotą mokesčių administratoriaus bendradarbiavimą su mokesčių mokėtojais bei galimybę gauti įpareigojantį mokesčių administratoriaus išaiškinimą strateginiais klausimais.
Baltijos šalys, ypač Lietuva ir Latvija, pasak K. Kriščiūnaitės, kol kas neturi stabilios ir sistemingos mokesčių sistemos strategijos, todėl pasikeitus parlamento sudėčiai ar ekonominei situacijai mokesčių sistema yra dažnai keičiama. Tad stambūs investuotojai dažnai renkasi tas jurisdikcijas, kurios ne tik suteikia galimybę sutaupyti dalį mokesčių, tačiau tokią galimybę užtikrina pakankamai ilgą laiką.
Kadangi didžiosios ES valstybės yra patrauklesnės investicijoms dėl suteikiamos plačios ir labiau išplėtotos rinkos, gausaus išsilavinusių darbuotojų pasirinkimo ir valstybės stabilumo, todėl mažosios valstybės, norėdamos pritraukti investicijų, yra priverstos pasiūlyti kitus investuotojui aktualius dalykus: mažą efektyvų mokesčių tarifą, platų dvigubo išvengimo sutarčių tinklą, įvairias apmokestinimo lengvatas ir išimtis.
Todėl, pasak K. Kriščiūnaitės, vertinant mokestinį jurisdikcijos patrauklumą nereikėtų apsiriboti standartinio pelno mokesčio tarifo palyginimu, o svarbu įvertinti specifines atitinkamos jurisdikcijos mokesčių sistemos ypatybes. Dalis jurisdikcijų suteikia galimybę neapmokestinamai parduoti akcijas neatsižvelgiant į turimą akcijų dalį ar jų išlaikymo trukmę, kitos jurisdikcijos leidžia pasiekti tik simbolinį valdymo įmonės gaunamų palūkanų, valdymo mokesčio ar mokesčio už prekės ženklus ir patentus apmokestinimą, o trečia jurisdikcijų grupė leidžia sumažinti akcininkams išmokamų lėšų apmokestinimą. Galop dar vienas svarbus aspektas holdinginėms struktūroms yra dvigubo apmokestinimo sutarčių sąrašas.
Olandija šiuo atveju vėl yra viena lyderių ir turi net 97 dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. Lietuva šiuo metu turi 47 galiojančias tokio tipo sutartis ir pagal šį skaičių šiek tiek atsilieka nuo Latvijos (51 sutartis) ir Estijos (48 sutartys). Beje, skirtingai negu dvišalių investicinių sutarčių atveju, daugelis Lietuvos sudarytų dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių yra panašios, nes jos sudaromos naudojant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos patvirtintą formą. Nors net ir šiose sutartyse galima išsiderėti tam tikrų palankesnių niuansų dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo ar mokesčio prie pajamų šaltinio tarifo.
Latvija gražinasi
Į holdinginių struktūrų pritraukimą nusitaikiusi Latvija nuo kitų metų pretenduoja tapti patraukliausia jurisdikcija tarp trijų Baltijos šalių. Tai reiškia, kad Latvijos ir Estijos siūlomos mokesčių lengvatos sumažina Lietuvos konkurencingumą varžantis dėl užsienio investicijų regione. K. Kriščiūnaitės teigimu, nuo kitų metų pradžios Lietuva greičiausiai taps mažiausia patrauklia holdingams mokesčių aspektu tarp Baltijos šalių.
Pagal nuo kitų metų Latvijoje įsigaliojančius įstatymus pelno mokestis nebus taikomas akcijų perleidimo sandoriams, nebeliks reikalavimo dėl minimalios akcijų valdymo dalies ar laikotarpio, tam tikrais atvejais pelno mokesčiu nebus apmokestinami ir išmokami dividendai, palūkanos bei honorarai. Šios mokesčių lengvatos svarbios ir tuo, kad jomis galės naudotis investuotojai ne tik iš ES šalių, bet ir trečiųjų šalių investuotojų, išskyrus tikslines teritorijas. Taip Latvija gali tapti patrauklia jurisdikcija investuotojams iš Rusijos ar kitų Rytų Europos šalių.
„Lietuvai vieną kartą priėmus kontroliuojančiųjų bendrovių lengvatas, negalima tikėtis, kad kitos valstybės nesugalvos, kaip mokesčių išimtimis pervilioti investuotojus. Todėl Lietuva turėtų ir toliau analizuoti, kokios yra mokesčių vystymosi tendencijos, ir tobulinti savo mokesčių sistemą“, – sakė K. Kriščiūnaitė.
Pašnekovės teigimu, Lietuvai reikėtų aktyviau plėsti dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių sąrašą ir turėti aiškų prioritetą, su kuriomis valstybėmis siekiama plėtoti verslo santykius, į kurias investuoja Lietuvos verslininkai, ir atvirkščiai. Svarbu turėti daugiau sutarčių su Azijos, Pietų Amerikos valstybėmis.
Savo ruožtu M. Juozaitis pažymėjo, kad Lietuva galėtų aktyviau išnaudoti jau pasirašytas palankias dvišales investicijų sutartis ir skatinti investuotojus į tokias Rytų Europos valstybes kaip Ukraina ar Rusija savo investicijas nukreipti per Lietuvą. Net ir viena palanki sutartis su didele valstybe gali duoti nemažai naudos. To pavyzdys – kiek daugiau negu 1 mln. gyventojų turintis Mauricijus, kuris yra sudaręs palankią mokestinę sutartį su Indija ir vien dėl šios sutarties nemaža dalis investicijų srauto yra nukreipiama būtent per jį.
