Nors ekonominė situacija gerėja, algos „vokeliuose“ populiarumo nepraranda – nei po krizės atsitiesiančioje Lietuvoje, nei regiono pavyzdžiu laikomoje Estijoje. Ar yra priemonių, kurios paskatintų darbdavius mokėti „švariai“, o darbuotojus to reikalauti?
Įprotis, ne ekonomika
Statistiškai kas penktas Europos Sąjungos (ES) šalių darbuotojas kiek mažiau nei pusę uždarbio nuolat gauna „vokelyje“, praėjusių metų pabaigoje paskelbė ES apklausų biuras „Eurobarometras“. Lietuvos rodiklis daugiau nei dvigubai didesnis – čia, be oficialios algos, papildomas nelegalias pajamas gauna kas vienuoliktas darbuotojas (ne mažiau kaip 40 proc. nuo visų pajamų). Kad šie skaičiai gali būti didesni, diktuoja kita statistika: 20,8 proc. nuo visų dirbančiųjų gauna minimalią ar mažesnę už ją algą, praėjusių metų lapkritį paskelbė Statistikos departamentas. Galima daryti prielaidą, kad nemaža dalis jų prie oficialios algos sugeba prisidurti ir neoficialią dalį.
Didžiausia „vokelių“ priežastimi laikomi dideli valstybei mokami mokesčiai, nedarbas bei kiti ekonomikos krizės padariniai. Tačiau šalies finansinės situacijos nereikėtų tiesiogiai sieti su šešėlinės ekonomikos mastu, taip pat ir „vokelių“ populiarumu. Europos mokesčiais neapmokestintų algų žemėlapyje po nepažangiausiųjų rodiklių – Rumunijos (23 proc. darbuotojų bent pusę algos gauna „vokelyje“), Latvijos (17 proc.), Bulgarijos (14 proc.) – seka regiono ekonomikos pirmūnės Lenkija (11 proc.) bei Estija (8 proc.).
Tiesa, pati Estija suskaičiavo, kad praėjusiais metais algas jų neapmokestinus mokesčiais gavo 13 proc. darbuotojų. Ir nors 2009 m. šis rodiklis siekė 9 proc., dešimtmečio pasiekimai nežymūs – 2002 m. „vokelius“ gaudavo 15 proc. darbuotojų.
Kadenciją baigiantys valdantieji konservatoriai bandė ieškoti priešnuodžių šešėlinei ekonomikai, tačiau didžiausiais taikiniais tapo kontrabanda bei mokesčius slepiantys verslininkai, tuo metu darbo rinkos „švarinimas“ netapo tiksliniu prioritetu. Tuo pasinaudojo naujai valdžiai besiruošiančios partijos. Vienos jų, Darbo partijos, pirmininkas Viktoras Uspaskichas teigė, kad didinama minimali alga sumažins ir šešėlinių algų mastą.
Šia logika vertėtų suabejoti ne tik dėl to, kad su šiuo politiku siejamose įmonėse buvo kilę „vokelių“ skandalų, tačiau ir dėl kitų šalių statistikos. Toje pačioje Estijoje minimali alga siekia 1000 litų, Lietuvoje – 850 litų. Tuo metu Lenkijoje mažiausia nustatyta alga siekia 1217 litų, o vidutinis atlyginimas viršija 3 tūkst. litų. Nepaisant šių skirtumų, Latvijos ir Lenkijos „vokelių“ mastai – vienodi.
Noriu susimokėti
Ekonominė situacija lieka pagrindine, kodėl gyventojai nenori valstybės iždui ar pensininkams atiduoti dalies atlyginimo, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai, mano banko „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas. Gyventojai mokesčių slėpimą pateisina ir prisidėti prie visuotinės gerovės nenori. Darbuotojų požiūris į nelegalaus darbo reiškinį, konkrečiai algas „vokeliuose“, vis dar palankus. 47 proc. gyventojų sutiktų dalį ar visą atlyginimą gauti „vokelyje“ ir tik 31 proc. nesutiktų dirbti už mokesčiais neapskaitytą atlyginimą, rugsėjo mėnesį paskelbė tyrimų bendrovė RAIT.
Remiantis apklausos duomenimis, iš 31 proc. prieš „vokelius“ pasisakiusių respondentų dauguma buvo pensinio amžiaus žmonės – jiems nelegaliai mokamos algos reiškia mažesnes pensijas. Tokį požiūrį diktuoja ir pati sumokėtų mokesčių „dalybų“ sistema, mano Ž. Mauricas: „Greičiausiai pagrindinė problema – „Sodrai“ mokami mokesčiai. Nuo sumokėtų įmokų nepriklauso, kokio dydžio išmokas gausi ateityje – vienodai gauna tiek uždirbantis minimalią algą, tiek ir tris kartus daugiau. Neturime įmokų lubų – tik išmokų, tad jokių paskatų mokėti mokesčių nėra.“
Tokį požiūrį, ekonomisto teigimu, reikia keisti ne tik „lazdomis“ – baudžiant, tačiau ir „meduoliais“ – mokesčių mokėtojai turi matyti tiesioginę mokesčiams atiduodamų pinigų naudą. Skandinavai mainais už mokamus mokesčius gauna kokybiškas viešąsias paslaugas, socialines garantijas, tuo metu Lietuvos bei kitų Rytų šalių gyventojai tiesioginių sąsajų tarp šių dėmenų nemato.
Netradicinį sprendimą priversti gyventojus mokėti mokesčius (ir reikalauti, kad tuos mokesčius mokėtų kiti) įvykdė Gruzija – šių metų balandį pradėjo organizuoti „nacionalinę loteriją“, kurioje dalyvauja už įvairias prekes bei paslaugas gauti kasos čekiai. Pažadėtas metinis 9 mln. litų siekiantis prizinis fondas mokestines pajamas jau padidino 400 mln. litų.
Panašius „prizus“ galima dalyti ir Lietuvoje, mano Ž. Mauricas. Viena galimybių – nekilnojamojo turto (NT) mokestis, kuris galėtų svyruoti priklausomai nuo kitų fizinių asmenų sumokamų mokesčių dalies. Jei, pavyzdžiui, sumokama gyventojų pajamų mokesčio dalis pasiekia nustatytą ribą, esi atleidžiamas nuo NT mokesčio. „Gyventojai būtų suinteresuoti gauti mokesčiais apskaitytą atlygį, nes taip būtų galima išvengti kito mokesčio“, – aiškino Ž. Mauricas.
Ekonomistas primena – prieš ketverius metus mažiausiai uždirbantiems buvo siūlomos valstybės lengvatos būsto paskolai gauti. Nors buvo nubrėžtos ribos, kiek uždirbantiems lengvatinės sąlygos gali būti taikomos, daugiau uždirbantys turėjo galimybę gauti didesnę paskolą. „Norėję pasinaudoti lengvatomis buvo suinteresuoti gauti algą oficialiai ir tokiu atveju pasiskolinti daugiau. Žinoma, toks pasiūlymas galimas tik tam tikram segmentui ir tam tikru metu“, – pasakojo „Nordea“ atstovas.
Vis dėlto šios priemonės gali būti šalutinės – mokesčių našta dirbantiesiems yra didelė. Banko „Swedbank“ skaičiavimais, mažiausia darbo sąnaudų mokestinė našta yra 36 proc., vidutinė – 38,9 proc., o didžiausia – 42 proc. Daugiau darbo sąnaudos nei Lietuvoje yra apmokestinamos Austrijoje, Italijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Mąstyti apie darbo sąnaudų apmokestinimo mažinimą yra ne kartą raginęs ir Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta.
Tai, kad dideli mokesčiai ir platus jų spektras tik mažina jų surinkimą, 2004 m. deklaravo Gruzija – įvykdė mokesčių reformą. Vietoj 22 skirtingų mokesčių (Lietuvoje jų – 25) pradėta taikyti tik 5. Iš jų gyventojų pajamas numatyta apmokestinti vienodu 12 proc. tarifu (atsisakyta progresyvaus apmokestinimo), sumažintos socialinio draudimo įmokos – nuo 31 iki 20 proc. Tiesa, nuo 2009 m. Gruzijos gyventojams iš atlyginimo bendrai yra išskaičiuojama tik 20 proc. Šalyje per ketverius metus mokestinės pajamos išaugo keturis kartus.
Pastebi pokyčius
Praėjusiais metais į šalies biudžetą pavyko surinkti 8,7 proc. daugiau GPM nei metais prieš tai. Galima spėti, kad didesnės įplaukos liudija ne tik apie didėjančias algas, mažėjantį nedarbą, tačiau ir apie skaidriau mokamas algas.
Pokyčius teigia fiksuojanti ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) – 2012 m. vykdyto tyrimo, kurio metu buvo apklausiami verslininkai, rezultatai liudija, kad „vokeliai“, kaip reiškinys, palyginti su 2010 m., susitraukė 6,8 procentinio punkto, tikina VMI viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas.
Mokesčių inspektoriai didžiuojasi ir išaiškintais „nusikaltėliais“ – 2011–2012 m. po atliktų mokestinių patikrinimų „įtartinose“ įmonėse biudžetui pavyko sugrąžinti 3,6 mln. litų. Be privalomų sugrąžinti nesumokėtų mokesčių, darbdavys už kiekvieną nelegaliai dirbantį darbuotoją yra baudžiamas nuo 3 iki 10 tūkst. litų.
A. Klerauskas pažymi, kad darbuotojai turėtų būti suinteresuoti pranešti apie nelegaliai mokamas algas – darbdavys, įrodžius kaltę, privalo sugrąžinti nesumokėtus mokesčius. Tačiau vis dar patys darbuotojai nėra linkę drąsiai stoti prieš darbdavius.
„Nordea“ ekonomistas Ž. Mauricas mano, kad motyvaciją kalbėti apie „vokelius“ galima padidinti ir tam tikromis premijomis: „Skaldyk ir valdyk – šis principas čia labai tiktų. Reikia supriešinti darbdavį ir darbuotoją – baudžiamas tik darbdavys, o darbuotojui už informavimą, liudijimus būtų mokama premija. Taip darbdavys galėtų dalyti „vokelius“ tik labai patikimiems darbuotojams.“
