Po groteskišku spektakliu virtusių Anglijos „Premier“ lygos rungtynių tarp „Manchester United“ ir Londono „Chelsea“ ekipų teisėjo Marko Clattenburgo karjera pakibo ant plauko.
Teisėjas ne tik buvo apšaudytas kritikos strėlėmis dėl abejotinų sprendimų per 5 minutes parodyti raudonas korteles dviem „Chelsea“ žaidėjams (Branislavui Ivanovičiui ir Fernando Torresui) bei įskaityti iš nuošalės Mančesterio komandos įmuštą įvartį, bet ir sulaukė Londono ekipos skundo dėl rasistinių įžeidimų dviem žaidėjams, kurių vienas – saugas iš Nigerijos Johnas Obi Mikelis.
Nors „Chelsea“ skundą kol kas svarsto Anglijos futbolo asociacija ir detalesnių pranešimų bei komentarų dar nėra, šis įvykis priminė vieną skaudžiausių šiuolaikinio sporto žaizdų – rasizmą. Johno Terry teismas ir pasitraukimas iš Anglijos nacionalinės rinktinės, praėjusį sezoną visus sukrėtęs Luiso Suarezo ir Patrice’o Evra konfliktas. Tokie atvejai parodo, jog rasinio nepakantumo problema egzistuoja ne tik „tradicinėse“ tokio reiškinio erdvėse – Rytų Europos valstybėse, kur kitos rasės ir išvaizdos žmonės vis dar neretai vertinami kaip egzotika. Ši opi visuomenės yda pasireiškia ir tokiose daugiakultūrėse pasaulio dalyse kaip Jungtinė Karalystė.
Nors Jungtinė Karalystė, kaip buvusi didžiausia pasaulio imperija, jau seniai sulaukdavo imigrantų iš tolimiausių savo kolonijų, šios šalies futbole tamsiaodžiams ilgą laiką tekdavo pelenės vaidmuo. Iškalbingas faktas – pirmasis juodaodis futbolininkas Anglijos rinktinėje debiutavo tik 1978 m. Tai buvo jauna „Nottingam Forrest“ klubo žvaigždė Vivas Andersonas. Nors jis tapo pirmąja kregžde nacionalinėje rinktinėje, rasizmo problemos tai nesumažino.
Tas pats „Chelsea“ į savo gretas pirmąjį tamsiaodį pasikvietė tik 1982 m. Paului Cannevile’ui debiutas „mėlynųjų“ gretose buvo ir naujos karjeros aukštumos, ir pragaras. Jo ne tik nemėgo sirgaliai, garsiai šaukdami, jog „negras mums nereikalingas“, bet ir komandos draugai bei vadovai, nematydami nieko blogo dėl tokio gerbėjų elgesio. Dažnai jis net sulaukdavo patyčių iš partnerių aikštėje. Ir tokias situacijas tekdavo kęsti ne tik jam, bet ir kitiems ne baltaodžiams, žaidžiantiems Anglijos klubuose. Net anglų futbolo legenda Solas Campbellas ir vienas geriausių visų laikų Prancūzijos futbolininkų Marcelis Desailly sulaukdavo rasistinių įžeidinėjimų.
Per trisdešimt metų padėtis pasikeitė, o tamsiaodžiai futbolininkai šiandien atlieka daug svarbesnius vaidmenis ir neretai būna savo klubų kapitonais bei lyderiais. Vis dėlto net ir šiandienėje visuomenėje, kur ypač akcentuojama tolerancija ir pagarba vienas kitam, lyg ylos iš maišo išlenda rasizmo skandalai. Anglijos futbolo asociacija puikiai supranta, jog tokie akibrokštai skaudžiai smogia per organizacijos prestižą, tokias situacijas sprendžia žaibiškai ir dažniausiai negailestingai. L. Suarezas praėjusių metų spalio 11 d. įžeidė P. Evrą ir už tai sulaukė 40 tūkst. svarų sterlingų baudos bei aštuonių mačų diskvalifikacijos. Nors daug kam tokia bausmė atrodė gerokai per didelė, Anglijos futbolo vadovai tokią sankciją pritaikė greičiausiai iš prevencinių paskatų, norėdami parodyti, jog rasizmas futbolo stadionuose – netoleruotinas. Sirgalius suvaldyti yra daug sunkiau, o kiekvieno futbolininko už panašius išsišokimus lauks maksimalios nuobaudos.
Tačiau tą patį mėnesį „Premier“ lygą supurtė dar vienas tokio pobūdžio incidentas. Ilgametis Anglijos rinktinės kapitonas Johnas Terry įžeidė „Queens Park Rangers“ ekipos žaidėją Antoną Ferdinandą ir sukėlė didžiulį rezonansą tarp futbolo gerbėjų ir ekspertų. Bylos nagrinėjimas užtruko bene metus, kol galiausiai, remdamasis turima medžiaga ir kitų futbolininkų parodymais (tarp jų ir J. Terry komandos draugo juodaodžio Ashley Cole’o), teismas „Chelsea“ gynėją J. Terry paskelbė nekaltu.
Tačiau Anglijos futbolo asociacija vis dėlto nenurimo. Sukėlusį daugelio pyktį, ji atliko savarankišką tyrimą, kurio išvada buvo priešinga – J. Terry yra kaltas ir turės sumokėti 220 tūkst. svarų piniginę baudą bei praleisti ketverias rungtynes. Pats J. Terry suprato, kad kovoti su šiuo sprendimu – beprasmiška. Jis atsiprašė dėl savo veiksmų (nors juos ir neigė) ir pasitraukė iš Anglijos rinktinės. „Aš esu nepatenkintas dėl FA (futbolo asociacijos) veiksmų ir suprantu, jog nacionalinei rinktinei aš esu nereikalingas“, – teigė žaidėjas.
Kad ir kaip būtų liūdna pripažinti, bet rasizmas Lietuvoje, Lenkijoje ar kitose Rytų Europos valstybėse vis dar yra suprantamas kaip stereotipinis (jei ne natūralus) reiškinys. To buvo bijoma ir saugomasi vasarą vykusiame Europos futbolo čempionate. Per neseniai vykusias jaunimo rungtynes tarp Anglijos ir Serbijos rinktinių Belgrade buvo tyčiojamasi iš anglų saugo Danny Rose’o. Tad galima tik apgailestauti, kad visuomenė čia dar nėra pasiruošusi šalia savęs matyti kitokios spalvos ir išvaizdos žmonių. Ypač futbolo stadionuose, kur ypač dažnai pasitaiko agresyviai ir nacionalistiškai nusiteikusių asmenų.
