Apgriuvusių pastatų fasadai, anarchija ir tiesiog gatvėje parduodami lengvi narkotikai. Tokie stereotipų lipdukai dažnai klijuojami Kristianijai – Danijos sostinėje jau kelis dešimtmečius gyvuojančiai autonominei vietovei. Tačiau kur kas įvairesnėmis spalvomis Kristianija atsiskleidė tarptautiniame plenere dalyvavusiems lietuvių menininkams.
Menininkas ir keliautojas Marius Abramavičius-Neboisia Kristianijoje lankėsi antrą kartą. Pirmoji viešnagė didelio įspūdžio jam nebuvo padariusi. Tačiau tąkart jis daugiausia vaikštinėjo vadinamąja Pusher Street – pagrindine pėsčiųjų gatve, kur masiškai parduodama marihuana.
„Visi pasirodė kažkokie apspangę, todėl tada tiesiog pafotografavau ir išėjau. Bet dabar supratau, kad tai – viso labo turistinė zona. Menininkų zona, tikrieji Kristianijos gyventojai yra įsikūrę toliau“, – aiškino M. Abramavičius.
Užupio menininkų delegaciją į Kristianiją atvedė pleneras – beje, pirmasis tarptautinis pleneras per visą Kristianijos istoriją. Dešimt dienų Kristianijoje praleidę menininkai jautė, kad laiko pamatyti viską, kas įdomiausia, dar kiek pritrūko.
Didžiulėje teritorijoje prireikia laiko ne tik daugybei galerijų, meno dirbtuvių aplankyti, parodoms surengti, bet ir perprasti, kaip funkcionuoja ir kokių dėsnių veikiama ši milžiniška komuna. Tam neišvengiamai reikia užsukti į kurį nors vietinių gyventojų būstą, kuris yra ne tik būstas.
Pavyzdžiui, pirmajame didžiulio pastato aukšte veikia baras, teatras ir kinas, kuriame stovi iš senų Kopenhagos kino teatrų suneštos kėdės. Antrame aukšte įrengtos milžiniškos dirbtuvės, kur montuojama, siuvama, tapoma. Trečiame aukšte – gyvenamoji erdvė: erdvus bendras kambarys, bendra virtuvė visai komunai ir daugybė mažų kambarių, kur gyvenama šeimomis.
„Tokiame name gali gyventi tik tie žmonės, kurie dirba čia įrengtose dirbtuvėse, bare ar teatre. Jei čia nedirbi, tai ir gyventi negali“, – aiškino M. Abramavičius.
Panašioms komunoms priklauso kiekvienas Kristianijos gyventojas. Visi reikalai – nuo šiukšlių išvežimo iki Kristianijos gimtadienio šventės – pirmiausia sprendžiami vietos komunoje. Tada renkamasi į visuotinį susirinkimą. Priėmus sprendimą, Kristianijos „valdžia“ – gyventojų išrinkti atstovai – vyksta kalbėtis su miesto vadovais.
„Neprivatu“ ir kitos keistenybės
Nors stereotipiškai Kristianijos gyventojai siejami tik su menininkais, iš tiesų, pasak M. Abramavičiaus, čia gyvena ir dirba ne vien tik jie. Dalis menininkų ar amatininkų, priešingai, gyvena pačioje Kopenhagoje, o Kristianijoje yra tik jų dirbtuvės. Tuo atveju, jei kas nors sumano iš Kristianijos išsikraustyti, jo kambaryje ar bute apsigyvena tiesiog kiti žmonės.
Privačios nuosavybės Kristianijoje iš esmės nėra. Tačiau netrukus situacija gali kiek pasikeisti: po nuolatinių Kopenhagos valdžios bandymų iškraustyti Kristianijos gyventojus galiausiai pavyko sutarti, kad komunos žemę išsipirks jos gyventojai. Tam yra sukurtas specialus fondas, prie kurio gali prisidėti ne tik Kristianijos gyventojai, bet ir visi norintieji. Kol kas apie trečdalį teritorijos išpirkę „kristianai“ svarsto iš viso įsigyti apie du trečdalius Kristianijos žemės.
Problemų tarp Kristianijos gyventojų ir vietos valdžios nuolat kildavo dėl pardavinėjamų narkotikų. Tačiau patys menininkai lietuviams guodėsi dėl tokio savo įvaizdžio ir tvirtino su narkotikų prekyba neturintys nieko bendro.
M. Abramavičiui-Neboisia vietiniai pasakojo gebantys neblogai pragyventi iš nenutrūkstančio turizmo srauto. Skelbiama, kad per metus Kristianiją aplanko maždaug milijonas turistų. Atvykėliai ne tik perka tapybos, stiklo, tekstilės, keramikos dirbinius, grafikos kūrinius, leidžia pinigus vietos kavinėse, baruose ir restoranuose, bet ir užsisako ekskursijų po Kristianiją pas vietinius. Apie turizmo svarbą šiai autonominei vietovei liudija ir faktas, jog čia statomas pirmasis viešbutis.
„Pusher Street negalima fotografuoti, tačiau tapyti ten nedraudžiama. Vienas plenero dalyvis džiaugėsi, kad jo piešinius iš Pusher Street perka visi – ir narkotikų prekeiviai, ir turistai. Ir jis puikiai iš to gyvena“, – pasakojo M. Abramavičius.
Beje, užsakytos ekskursijos po Kristianiją – ne toks jau blogas sumanymas. Priešingu atveju keliautojams gali tekti apsiriboti tik pagrindine pėsčiųjų gatve. Dalytis informacija su nepažįstamaisiais, parodyti jiems savo buities detalių vietiniai neskuba.
Pasiryžusiems patyrinėti Kristianiją savarankiškai M. Abramavičius-Neboisia rekomenduoja būtinai patyrinėti šio rajono užkaborius. Tik čia gali rasti užrašą UPRIVAT, reiškiantį neprivačią teritoriją, namelių medžiuose ar jurtą su kondicionieriumi.
Turtingųjų rajonas netraukia
Su begalinės laisvės pojūčiu asociacijas kelianti Kristianija vis dėlto turi savo „ne“. Pavyzdžiui, prie aptvertų vaikų žaidimų aikštelių kabo užrašai „nerūkyti“. Lietuviams įspūdį paliko plakatas su devyniais ne visai įprastais draudimais. „Ne“ Kristianijos gyventojai taria ne tik sunkiesiems narkotikams ir muštynėms, bet ir neperšaunamoms liemenėms ar nuosaviems automobiliams. Teko matyti ir ženklą, draudžiantį bėgti. Vietiniai paaiškino, kad jei žmogus pradės bėgti, vietiniai išsigąs, nes pamanys, kad artėja policija.
Vis dėlto seniausią ir griežčiausią „ne“ Kristianijos gyventojai tikina ištarę bet kokiai prievartai. Ir tai, pasak M. Abramavičiaus, viešint tikrai lengva pajusti. Gatvėse, baruose, kavinėse lietuvių menininkai jautėsi absoliučiai saugūs. Net 41-asis Kristianijos gimtadienis, į kurį pateko viešnagės metu, buvo švenčiamas labai ramiai.
„Pernai Kristianija minėjo jubiliejinę sukaktį, todėl buvo švenčiama gal 10 dienų. O šiemet buvo tiesiog rami šventė, baruose, kavinėse skambėjo labai daug gyvos ir geros muzikos. Visos viešnagės metu nebuvo jokios agresijos. Visi ramiai, bet intensyviai dirba savo darbus, ir tiek. Net daiktai nėra itin saugomi. Pavyzdžiui, dviratį ten prirakindavau tokia menka spyna, kokia Vilniuje tikrai nesiryžčiau“, – pasakojo menininkas.
Dar ne vieną bendrą projektą surengti ketinantys Kristianijos ir Užupio menininkai atrado nemažai sąsajų tarp šių dviejų nestandartinių rajonų. Tačiau paklaustas, ar Kristianijos pamažu, kaip ir Užupio, neatranda turtingasis gyventojų sluoksnis, M. Abramavičius-Neboisia tik papurtė galvą:„Kristianijos gyventojai rodo į kitą ežero krantą, kur yra Kopenhaga, ir sako: „Žiūrėk, va ten kapitalizmas.“
Šios vietovės senbuviai kartais pasiskundžia nebent dėl to, kad jaunoji karta ne visuomet suvokia jų filosofiją. Antra vertus, jaudintis dėl išnykimo neverta: nemažai žmonių, užaugusių Kristianijoje, čia tebegyvena ir augina savo vaikus.
„Mane žavi, kaip kiekvienas Kristianijos gyventojas aiškiai skiria: čia yra mano asmeninis gyvenimas, o čia – tavo. Bet kai yra bendrų reikalų, visi susivienijame ir sprendžiame. Bendruomenės dvasia ten tikrai labai stipri“, – sakė M. Abramavičius-Neboisia.
