Turime terminą viešieji pirkimai ir tuo pavadinimu mojuojantį įstatymą. Niekas nesiginčys, kad įstatymas yra tik viena politikos įgyvendinimo priemonių. Kita vertus, patys įstatymai Lietuvoje neretai taip smarkiai atsiskiria nuo viešosios politikos, kad ima gyventi patys sau, nesileisdami, kad kas nors galvotų apie jų prasmę ir poveikį bendro gėrio viešpatijai.
Tikėtina, kad viešųjų pirkimų įstatymas šiandienės biurokratijos ir moralinio nuopuolio sąlygomis yra bene paprasčiausia priemonė viešųjų išteklių nudrenavimui į šalį, korupcijai, švaistymui, savanaudiškumui stabdyti. Greičiausiai visos kodeksinės teisės šalys turi kažką panašaus. Gal net Luizianos valstija Amerikoje, vienintelė, kurioje įsigalėjo Napoleono kodeksas ir kuri jau ilgus dešimtmečius yra JAV korupcijos čempionė. Viešąją prekybą reguliuojantis įstatymas gali būti identiškas visose Europos Sąjungos šalyse, bet esant skirtingiems amoralumo laipsniams, įsisenėjusiems sukčiavimo įpročiams ir masinio cinizmo lygiams politinis tokio įstatymo diktuojamų taisyklių taikymo efektas ir pats įstatymo nuostatų taikymo procesas gali būti skirtingas.
Užstalės kalbose dažniausiai priartėjama prie vienos išvados: nepasitikėjimo padorumu kaina yra labai didelė. Uoliausi viešųjų pirkimų įstatymo pritaikymai kainuoja labai daug. Pirmiausia todėl, kad sukčiai abiejose pusėse – nešvaraus verslo ir nešvarios biurokratijos – lengviausiai prisitaiko prie jo normų ir daugiausia iš to laimi. Galimai padorios valstybinių įstaigų administracijos pečius užgula kaltumo prezumpcijos svoris, o tada taisyklių raidė tampa svarbesnė už galutinio rezultato kokybę, laiką ir net kainą. Daugelis padorių administratorių net esant labai aiškioms situacijoms – tvarkant statybų reikalus – mato biurokratinio nevaisingumo žymes. Šiandien viešojoje erdvėje labai aiškiai matyti, kad viešosios prekybos politika ir įstatymo regimybė nei mažina korupcijos lygį, nei gausina bendro gėrio aruodus.
Statybų ir įrangos pirkimai dar yra palyginti nesunkiai tiriama sritis. Nepasitikėjimas ir kaltumo prezumpcija primetama visiems žaidėjams, bet sukčiui dėl to nei šilta, nei šalta, o štai padorus idealistas jaučiasi kitaip ir nesunkiai suskaičiuoja visus praradimus. Tačiau kai Lietuvoje uolus viešosios prekybos taisyklių taikymas paliečia intelektualinę sferą, kūrybines plotmes, menus ir reklamas, susiduriam su kurioziškais, groteskiškais ir nestabdomais procesais. Tarkime, primityvaus proto taisyklių taikytojai visada eis lengviausiai įrodomu ir patikrinimui pasiduodančiu keliu. Kaina – pasakysime choru. Kokybė? O čia jau klausimas. Meno kokybė? Dėl skonio nesiginčijama. Rezultatas, žingsnio bendro gėrio link ilgis – kam tai rūpi, jei pagal įstatymą. Vsio zakonno…
Kur lenkiu komentaro plunksną? Prie klausimo, ar mes Lietuvoje turime kokią nors viešosios prekybos politiką ir ar įsivaizduoti tos politikos įrankiai jau nebedirba bendram gėriui? Štai koks šekspyriškas klausimas. Dalijuosi neaiškumu: štai kokia nors valstybės žinyba už mokesčių mokėtojų pinigus užsisako atvirą ar kiek vualizuotą TV reklamą. Tarkime, Algimantas Čekuolis apie atominės elektrinės būtinybę. Reikia viešo paslaugos pirkimo, net tada, kai atsakomybę priimantys urėdai žino, kad reikia konkretaus asmens, ir žino kodėl. Įsivaizduokime viešo paslaugos pirkimo sąlygas, kur kažkas turi pasiūlyti pigiau už Čekuolį padaryti Čekuoliui skirtą darbą. Neįmanoma misija. Negana to. Ne tik pačios procedūros legalumas, bet ir siekiamų rezultatų vertė turi būti sveriama. Statybų atveju turi atsistoti negriūvantis pastatas, kuriamuose tinklalapiuose turi atsirasti brangus turinys, viešų pirkimų idiotiškame procese turi būti atliktas koncertas. O kaip dėl referendumo reklamos, kuri davė kontrproduktyvius rezultatus? Kaip čia dėl viešos paslaugų prekybos?
Komentaro pabaigoje – nebevaldomos ironijos klausimas. Ar galite įsivaizduoti viešųjų pirkimų taisykles pagal Konstituciją autonomiškai veikiančiuose universitetuose, kuriems kokia nors ministerija ar šalia esanti mokslo bendruomenės savivaldą imituojanti institucija diktuoja sąlygas? Palikime statybas – gal čia įstatymas dar gali padėti. Pereikime prie intelektinės nuosavybės, akademinės laisvės ir kitų teisėtų veiklos sričių. Jei vienai ar kitai universiteto bendruomenei kyla idealistinis ryžtas pasikviesti paskaitai ar net trumpam kursui Normaną Davisą, Slavojų Žižeką ar Timothy Snyderį, galite įsivaizduoti viešą konkursą su vieninteliu reikalavimu: kas pigiau už N. Davisą perskaitys N. Daviso paskaitą? Netikintiems, kad tai gali būti, neįsivaizduojantiems, kad vienos taisyklės gali taip gėdingai laužyti kitas, patarčiau kreiptis į Lietuvos mokslo tarybos administraciją arba atstovus spaudai.
Absurdo ir aklagatvio jausenas galima dar labiau sustiprinti rodant, kaip su ta pačia liniuote norima trinktelėti per akademinės, kūrybinio darbo bendruomenės atstovų delnus. Net nutuokiant, kad mokslo žmogui publikuoti savo veikalus prestižinėje arba bent jau kuo geresnėje leidykloje yra ir sveiko proto, ir akademinės laisvės bei privačios intelektinės nuosavybės teisės reikalas, galima susidurti su teiginiu, kad be viešųjų pirkimų Lietuvos ar ES mokesčių mokėtojų pinigai negali būti skiriami. Gerai, kažkas pasakys. Kuo čia dėtas įstatymas, jei kalba rutuliojasi išimtinai apie taisyklių taikymo procesą ir taikytojų raštišką uolumą? Atsakyčiau diletantiškai: blogai su įstatymu ir politika, jei juos abu galima taikyti vietoje bendro gėrio sukuriant arba simuliakrus, arba chaosą be jokios naudos tiems, dėl kurių visa ta sistema buvo sukurta.
