Praėjusią savaitę sukako 25 metai nuo rekordinio pasaulinių rinkų nuosmukio. Tačiau per šį laikotarpį išmoktos neteisingos pamokos.
Prieš 25 metus, 1987 m. spalio 19 d., pasaulio akcijų rinkos staiga ir netikėtai subliūško. Ta diena iš karto buvo pavadinta Juoduoju pirmadieniu. „Dow Jones Industrial Average“ indeksas per vieną prekybos sesiją smuko 23 proc. Toks nuosmukis vis dar yra rekordinis. Tada analitikai suskubo jį lyginti su praeitimi. Įvykiai iš karto buvo sugretinti su 1929 m. nuosmukiu, po kurio prasidėjo Didžioji depresija. Tačiau reikėjo žvelgti į ateitį.
Trijų pagrindinių priežasčių, kodėl rinkos vėl smuko 2007 m., reikia ieškoti 1987 m. Tada didžiausia klaida buvo susijusi su pinigų politika. Centriniai bankai visame pasaulyje greitai reagavo į nuosmukį, kai kurie mažino palūkanų normas, kai kurie į sistemą pumpavo pinigus. „Federalinis rezervų bankas, laikydamasis savo kaip centrinio banko įsipareigojimų, šiandien patvirtino savo pasirengimą būti likvidumo šaltiniu, kad paremtų ekonomikos ir finansų sistemas“, – kalbėjo Federalinio rezervų banko vadovas Alanas Greenspanas, į šį postą paskirtas 1987 m., likus keliems mėnesiams iki didžiojo nuosmukio.
Tuo metu atrodė svarbu nuraminti finansų sistemą. Tačiau tai įdiegė supratimą apie „A. Greenspano indėlį“ – mintį, kad centriniai bankai visada įsikiš ir parems rinkas, jeigu jos staigiai smuks. Tačiau pučiantis turto kainų burbulams A. Greenspanas elgėsi priešingai: net jeigu kainos siekė svaiginančias aukštumas, tai neįėjo į centrinio banko pareigas pralenkti rinkas ir mėginti kainas nuleisti arčiau žemės.
1987 m. per vieną dieną 23 proc. smukusios kainos, akivaizdžiai reaguodamos į padėtį tikrojoje ekonomikoje, parodė, kad rinkos ne visada efektyvios. Tačiau A. Greenspanas nepaklausė „The Economist“ patarimo įsikišti ir tada, kai devintojo dešimtmečio pabaigoje dot.com burbulo metu akcijų kainos augo, ir kai nekilnojamojo turto kainos šovė į viršų šio tūkstantmečio metų.
Investuotojai pradėjo lošti rinkose galvodami tik apie vieną rezultatą: centriniai bankai įsikiš tik tada, kai rinkos smuks, bet ne tada, kai jos kils. „Didysis stabilumas“ buvo stabilaus augimo ir žemos infliacijos laikotarpis, taip pat ir laikotarpis, per kurį sukaupta daug skolų.
Antroji klaida buvo išplėsti apsaugotų finansų institucijų sąrašą. Iki 1987 m. dėmesys buvo sukauptas į indėlius priimančius bankus: akcijų brokeriai ir investicijų bankai buvo santykinai nesvarbūs sistemos žaidėjai. Tačiau po Juodojo pirmadienio, kai vertybinių popierių rinkos tapo nuolatine pagrindine pirmųjų puslapių laikraščiuose tema, politikos formuotojai išplėtė sisteminės rizikos sąvoką bei įtraukė ir kitas finansavimo formas. Tokio žingsnio padrąsinti bankai ir kitos finansų institucijos pradėjo plėstis. 2007 m. tokie bankai kaip „Citigroup“ ir draudimo bendrovės kaip „American International Group“ išaugo iki „per didelių, kad žlugtų“.
Trečioji klaida buvo susijusi su prekyba. Devintojo dešimtmečio viduryje daug institucinių investuotojų pradėjo naudoti „portfelio draudimą“ – būdą apsidrausti nuo rinkos nuosmukių. Tam, kad investuotojų pajamos finansinių priemonių rinkose atsvertų jų praradimus vertybinių popierių rinkoje, būdavo parduodami akcijų rinkų ateities sandoriai.
Tačiau ši technika tik pagilino rinkų nuosmukį, nes ateities sandorių pardavimo banga įspėjo investuotojus į vertybinius popierius. Neišmokta pamoka buvo ta, kad rinka negali drausti pati savęs. Jeigu dauguma investuotojų nori parduoti turtą, kitoje prekystalio pusėje neatsiras nieko su pakankamai plačia pinigine visoms išparduodamoms investicijoms.
Prabėgus keliems dešimtmečiams, ta pati problema vėl grįžo, kai sunerimę vertybiniais popieriais, susietais su nekilnojamojo turto paskolomis, prekiavę investuotojai pradėjo spraustis išėjimo link. Kadangi nebuvo norinčių įsigyti pirkėjų, kainos smuko.
Sustatyti į vietas
Tad prekyboje investuotojai (ir jų prižiūrėtojai) paprasčiausiai nesugebėjo nieko išmokti ir vėl pridarė tų pačių klaidų. Tačiau kitas dvi iš trijų klaidų padarė politikos formuotojai, kurie rinkosi sprendimo būdus, vėliau sukūrusius dar daugiau bėdų.
Turbūt rimčiausia išvada, kurią galima padaryti, yra ta, kad bet koks užsitęsęs kainų augimo laikotarpis rodo, jog pučiasi kainų burbulas. O tada, kai burbulas sprogsta, deja, nėra neskausmingo būdo, kaip sutvarkyti maišatį.
