Koaliciją planuojančios sudaryti partijos – Darbo partija, socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“ – sugulė jau pirmą naktį po rinkimų, nes sako radę daug bendro tarpusavyje. Tai, kas juos vienija. Tačiau jeigu išgaravus porinkiminei aistrai pačios partijos pasiskaitinėtų savo partnerių rinkimų pažadus, suprastų, kad labiausiai jas vienija daug pažadų. O jeigu reikėtų įgyvendinti visus pažadus, koalicija žlugtų. Bet nereikės.
Kad ir kokia laiminga būtų santuoka, ji iširtų tą pačią minutę, jei vienas iš sutuoktinių pareikalautų tuoj pat įvykdyti visus prieš vedybas duotus pažadus. Kaip nuskinti žvaigždę danguje ir padėti ją savo mylimajam po kojomis arba nuskinti viso pasaulio gėles ir atnešti jas mylimajai po langais? Niekaip. Bet toks pažadas vis tiek gražiai skamba. Ir kai vienas pabando įsivaizduoti, kiek daug kitas pasiryžęs padaryti, tuoj puola į glėbį.
Taip ir minimalios algos niekas nepadidins iki 1 500 litų per dvejus metus. Bet vis vien smagu paklausyti, kaip kažkas tiek žada, ir įsivaizduoti, kaip būtų smagu gauti 1 500 litų vietoje dabartinių 850 litų.
Minimalios mėnesio algos (MMA) pažadų lenktynėse Darbo partija varžosi su „Tvarka ir teisingumu“. Pirmieji žada MMA per dvejus metus padidinti iki 1 509 litų (33 proc. per metus), antrieji – iki 1 800 litų per ketverius metus (21 proc. kasmet). Kiek kainuotų įgyvendinti tokius pažadus?
Padidėjus MMA iki 1 509 litų, darbdavių išlaidos išaugtų maždaug milijardu litų per metus. Jei mažiausią atlyginimą ir toliau gaus apie 100 tūkst. visą darbo laiką dirbančių žmonių. Bet tai dar ne viskas. Nors partijų programose apie tai nekalbama, turėtų sparčiai didėti ir vidutinis darbo užmokestis. Tose Europos valstybėse, kuriose politikai yra dosniausi, MMA siekia apie 50 proc. vidutinės algos. Taigi vidutinė alga per porą metų turėtų padidėti pusantro karto ir viršyti tris tūkstančius litų.
MMA tik kartą yra didėjusi sparčiau, nei dabar partijos žada – 1995–1997 m. Tada vien 1996 m. ji padidėjo nuo 210 iki 300 litų. Tačiau situacija, kuri buvo tada, yra sunkiai palyginama su dabartine. Tada MMA vijosi sparčiai šuoliuojančias kainas bei vidutinę algą. Vien 1995 m. kainos padidėjo daugiau nei 32 proc. 1996-aisiais – dar 13 proc. Prieš padidinimą 1996 m. MMA sudarė 34 proc. tų metų vidutinės algos, po padidinimo – 49 proc. 1995 m. šis santykis kai kuriais mėnesiais buvo mažesnis nei 30 proc. (dabartinis santykis – 39 proc.).
Dabartinius pažadus galima palyginti su 2006–2008 m. laikotarpiu. Tada ekonomika augo sparčiau nei dabar, o tuometės socialdemokratų Vyriausybės nebūtų galima apkaltinti dosnumo stoka, tačiau ir ji per dvejus metus MMA padidino tik 45 proc. (Darbo partijos siūlymas – 78 proc.).
Socialdemokratų programoje nurodyta MMA atrodo arčiausiai realybės – 1 000 litų. Konkreti data nenurodyta, tad jei reikėtų šią ribą pasiekti per ketverius metus, užtektų kasmet padidinti MMA maždaug 4 proc. Realu, kad tai bus padaryta greičiau. Prieštaringesnis atrodo kitas punktas: pasiekti, kad MMA siektų 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalyje (jei toks santykis galiotų dabar, MMA siektų 1 077 litus).
Tokio santykio Lietuvoje iki šiol nėra buvę. Europos Sąjungoje MMA siekia arba viršija pusę vidutinės algos tik dviejose valstybėse: Slovėnijoje (50 proc.) ir Graikijoje (50,1 proc.). Pastarosios pasiekimai ekonomikos srityje dar bent keletą metų nebus vadinami sektinu pavyzdžiu, tad ir lygintis pagal atlyginimų santykį kažkaip nepatogu.
Politikų pasiūlymai, jei tik būtų įgyvendinti, bene daugiausia kainuotų „Sodros“ biudžetui. „Tvarka ir teisingumas“ motinystės (tėvystės) išmoką ketina mokėti trejus metus. Pirmaisiais metais ji siektų 100 proc., antraisiais – 70 proc., trečiaisiais – 50 proc. atlyginimo.
Tai lygiai du kartus daugiau, nei dabar išmokama motinystės (tėvystės) išmokų. Šiemet „Sodra“ joms turėtų skirti apie milijardą litų. Taigi įgyvendinus pasiūlymą, išlaidos turėtų padidėti milijardu litų. Planuojamas šių metų „Sodros“ deficitas – 2,3 mlrd. litų.
Dar 1,5 mlrd. litų į „Sodros“ išlaidų eilutę siūlo įrašyti „darbiečiai“. Jų programoje numatyta vidutinę senatvės pensiją padidinti iki ne mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžio, gaunamo „į rankas“. Dabar tai sudarytų 1 004 litus – pensijas reikėtų padidinti 19 proc. Jei tiek procentų padidėtų visos „Sodros“ išlaidos pensijoms, papildomai reikėtų 1,558 mlrd. litų.
Kiek kuklesni šioje srityje ir vėl socialdemokratai, siūlantys vidutinę pensiją padidinti iki ne mažiau kaip 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių). Tai būtų apie 20 litų daugiau už dabartinę vidutinę pensiją. Padidinus visas pensijas 2,3 proc., „Sodrai“ reikėtų papildomai „tik“ 191 mln. litų.
Tačiau socialdemokratai perspjovė visus konkurentus nedarbo mažinimo srityje. Kol reklaminiuose plakatuose „darbiečių“ lyderis siūlė mažiausią nedarbą Europoje, socialdemokratai į programą įtraukė punktą, kuris turėtų užtikrinti nulinį ar netgi neigiamą nedarbą.
Programoje numatyta siekti ne mažiau kaip 75 proc. užimtumo lygio. Tačiau geriausiais laikais – 2007 m., kai nedarbas buvo mažiausias ir kai kuriuose sektoriuose jau netgi trūko darbuotojų, užimtumo lygis Lietuvoje buvo 65 proc. 2011 m. užimtumas buvo 60,7 proc. Tam, kad užimtumas pasiektų 75 proc., reikėtų papildomai įdarbinti 300 tūkst. žmonių, arba 100 tūkst. daugiau, nei šalyje yra registruota bedarbių. Vadinasi, į darbo rinką turėtų ateiti pensininkai, studentai ar namų šeimininkės – žmonės, kurie iki šiol neplanavo dirbti.
Mokesčių srityje partijų programose vyrauja dvi temos: naujos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos ir progresiniai mokesčiai. Už pastaruosius pasisako „Tvarka ir teisingumas“ bei socialdemokratai. Ir tai gali būti klausimas, dėl kurio trijulė nesusitars. Tuomet dviejų partijų pažadai liktų neįgyvendinti.
Trys partijos vieningesnės PVM lengvatų klausimu. Darbo partija mažesnį PVM siūlo taikyti šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams, gyvai, šviežiai ir atšaldytai žuviai, vaisiams ir daržovėms, sertifikuotiems ekologiškiems ir išskirtinės kokybės maisto produktams. Beveik toks pats ir „tvarkiečių“ pasiūlymas: tik jame nėra ekologiškų ir „išskirtinės kokybės“ maisto produktų.
Socialdemokratai lengvatų norėtų vaistams, „kai kuriems būtiniausiems maisto produktams“, viešbučių paslaugoms, rašytojo, kompozitoriaus ar kito atlikėjo teikiamoms paslaugoms bei kitai intelektinei veiklai.
Tačiau apie šaltinius, iš kurių gaus pinigų papildomoms išlaidoms ar dėl lengvatų negautoms pajamoms kompensuoti, partijos daug nekalba. Dažniausiai apsiribojama „didesniu biudžeto išlaidų efektyvumu“ ar „atsigaunančia ekonomika“.
Tiesa, apie šaltinius rinkėjai paprastai ir neklausia – taip, kaip vienas partneris neklausia kito, iš kur jis paims pinigų iki žvaigždės nuskristi ir kaip jis planuoja ją atgabenti į Žemę. Taigi koalicijos, kaip ir santuokos, sėkmės paslaptis – neversti įgyvendinti visų pažadų.
