Atostogų be aktyvaus poilsio neįsivaizduojantys lietuviai kasmet nedidelėmis grupėmis vis bando šturmuoti Akonkagvą – aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę. Šiemet ten Trispalvę su bendražygiais iškėlęs keliautojas Tadas Jeršovas IQ pasakojo, į ką vertėtų atkreipti dėmesį besiruošiantiems įveikti visus 6959 metrus. Arba gerokai mažiau.
Kas pirmesnis, tas gudresnis. Taisyklė, ypač tinkanti pigesnių skrydžių medžiotojams. Natūralu, kad dalį keliautojų nuo Pietų Amerikos viršūnių iššūkio sulaiko būtent skrydžio kaina. Aštuonių žygio dalyvių grupė iš Lietuvos skrydžio bilietus pirko dar gerokai iki suplanuotos kelionės, o iki tikslo kapstėsi netrumpu maršrutu: Vilnius–Frankfurtas–Dalasas–Santjagas–Mendoza. Skrydžio bilietai žmogui atsiėjo palyginti nedaug – po maždaug 1 000 eurų.
Trumpiau ar gražiau? Į Akonkagvą vedančių maršrutų yra daugybė. Lietuvių keliautojai nusprendė rinktis ne patį populiariausią ir trumpiausią iš Plaza de Mulas stovyklavietės pusės. „Šiame maršrute sutinkama daugiausia žmonių, be to, visą laiką eini tuo pačiu kalnu aukštyn žemyn. Mūsų pasirinktas maršrutas iš Plaza Argentina stovyklavietės pusės pareikalavo papildomos dienos, bet buvo gerokai vaizdingesnis“, – pasakojo T. Jeršovas.
Svarbiausia – nusiteikti. Kad bus ir karšta, ir šalta, komforto – nulis, o išbandymų ir fizinio krūvio – daug. Nors Andus T. Jeršovas vadina vienais saulėčiausių ir šilčiausių aplankytų kalnų, pakilus į 6 km aukštį šiluma baigiasi ir tenka pratintis prie itin smarkaus vėjo, vietomis siekiančio net 70 km/h greitį. Nakvynė palapinėse spaudžiant keliolikos laipsnių šalčiui yra kasdienis dalykas. Neįprastos, švelniai sakant, ir kitos buitinės sąlygos. Paskutinėje stovyklavietėje keliautojams įteikiama po du maišelius – buitinėms šiukšlėms ir gamtiniams reikalams. Juos jau po kelionės reikia vėl grąžinti Akonkagvos nacionalinio parko darbuotojams. O kur dar maisto ruošimas palapinėse tirpinant sniegą – saulei nusileidus vanduo tiesiog užšąla. „Taip kaskart 2–3 valandas ir prasikuiti prie puodų“, – pasakojo T. Jeršovas.
Laikas viršūnėje. Šiemet Akonkagvą šturmavusių lietuvių būrys viršūnėje praleido maždaug valandą. Skambučiai į Lietuvą, fotografavimas, vaišės arbata bei šokoladu ir – ilgas kelias atgal. „Aliaskoje viršūnėje praleidome vos 20 minučių. O Akonkagvoje matėme, kad užkopėme laiku, pagal planą, oras geras, todėl galėjome būti ilgiau. Tačiau labai svarbu įvertinti orų sąlygas ir laiką, reikalingą nusileisti“, – įspėjo T. Jeršovas.
Sunkiausi kilometrai. Einant paskutinį kilometrą viršūnės link tenka pereiti jau spėjusį tarp alpinistų pagarsėti nuobirų šlaitą. „Du žingsnius žengi pirmyn, o vieną – atgal. Tokiame aukštyje toks ėjimas labai vargina. Tačiau mums pasisekė, kad kopiant viename krašte buvo 3–5 metrų pločio sniego juosta. Ja eiti buvo lengviau“, – pasakojo grupės vedlys.
Nors pasiekus viršūnę neretam atrodo, kad vargai jau baigėsi, iš tiesų kelias žemyn toli gražu nėra lengvesnis. Išsekusios jėgos ir užplūdęs atsipalaidavimas lemia, jog daugiausia nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta būtent leidžiantis. „Džiaugiesi pasiekęs kalno viršūnę, bet iš tiesų labiausiai džiaugiesi, kai nusileidi“, – sakė T. Jeršovas.
Poilsis po aktyvaus poilsio. Sėkmingai nusileidus kalnais, ko gero, neįmanoma atsispirti norui save palepinti. Mendoza – Andų papėdėje esanti provincijos sostinė – tam puikiai tinka. Užtenka pasakyti, kad Mendoza garsėja kaip vienas svarbiausių vyno regionų, čia rengiami ir vyno festivaliai. O malonią argentinietiško vyno ir nacionalinės virtuvės monotoniją prireikus galima prasklaidyti nesudėtingais pėsčiųjų žygiais kalnuose arba plaukiojimu plaustais.
Trumpos atostogos – ne išeitis. Panašiai kelionei reikia ne tik ištvermės ir pasiryžimo, bet pirmiausia laiko. Vien kalnuose lietuviai praleido 13 dienų, tačiau dar 3 buvo suplanavę atsargai, jei kartais dėl itin prastų orų tektų ilgiau stabtelėti stovyklose.
Kelionių nereikia atidėlioti. Pirmiausia jau vien dėl finansinio aspekto. Gausėjančiais turistų ir alpinistų srautais argentiniečiai spėriai naudojasi, kartu neišvengiamai didindami ir įvairių paslaugų kainas. Pavyzdžiui, vien leidimas kopti į Akonkagvą žmogui dabar kainuoja apie 550 JAV dolerių, nors, priklausomai nuo maršruto ir siūlomų paslaugų, gali siekti ir 850 JAV dolerių. T. Jeršovas prisimena, kad dar prieš trejus metus tas pats leidimas kainavo vos porą šimtų JAV dolerių.
„Bazinėse stovyklavietėse vietinės firmos yra įrengusios savo palapines, kur keliautojai gali gauti visko, ko širdis geidžia – net konservuotų vaisių. Bet už tokį „viskas įskaičiuota“ kelionės variantą tektų pakloti apie 4000 JAV dolerių“, – sakė T. Jeršovas.
