1888 m. vienas prancūzų laikraštis, supainiojęs brolius, paskelbė, kad mirties pirklys Alfredas Nobelis mirė. Nors faktinės klaidos tuometėje spaudoje buvo gana dažnos, pats dinamito išradėjas liko šokiruotas – apie A. Nobelio mirtį užsiminta vos viena eilute, nepaminint išradėjo bei mokslininko pasiekimų ar jo atradimų svarbos.
Manoma, kad būtent tada A. Nobelis, nenorėjęs likti nereikšminga eilute dienraštyje, nusprendė įsteigti mokslo premiją, kuri būtų skiriama prisidėjusiems prie žmonijos gerovės kūrimo fizikos, chemijos, taikos, medicinos ir literatūros srityse. Taigi galiausiai nereikšminga nekrologo klaida lėmė prestižiškiausio apdovanojimo atsiradimą.
Nobelio premijos reikšmė vertinama toli gražu ne tik finansine išraiška. Ji laureatams leidžia pakilti ne vienu laipteliu socialiniuose akademinės bendruomenės sluoksniuose. Tad nuo pat XX a. pradžios kiekvienas mokslininkas svajoja patekti į išrinktųjų klubą ir papuošti savo sieną Nobelio premijos diplomu. Per 111 metų Nobelio prizą laimėjo 835 asmenys ir 24 organizacijos, tad išskirti mokslininkus, kurių nuopelnai svarbiausi, – sunki užduotis. Vis dėlto fizikos, chemijos ir medicinos srityse galima išskirti kelis laureatus, kurių darbai supurtė ne tik akademinės bendruomenės pamatus, bet tiesiogiai palietė kiekvieno mūsų gyvenimą.
Laiko patikrinti nuopelnai
Kasmet A. Nobelio mirties metinių dieną – gruodžio 10-ąją – Švedijos karališkosios mokslų akademijos bei „Karolinska“ instituto įteikiama Nobelio premija jau 111 metų padeda nustatyti labiausiai mokslui, o kartu ir visai žmonijai, nusipelniusius asmenis. Laureatų atranka – ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu iš kelių tūkstančių kandidatų atrenkami daugiausia trys asmenys. Būtent atrankos procedūros sudėtingumas bei aibė keliamų reikalavimų lemia, jog premijos laureatais tampa tik ypatingos svarbos darbais nusipelnę mokslininkai.
Nobelio komitetas, kurį sudaro penki Švedijos karališkosios mokslų akademijos nariai, siunčia užklausas keliems tūkstančiams nominuojamos srities mokslininkų, kurie turi nurodyti asmenį, kuris, jų nuomone, labiausiai nusipelnė mokslui. Įdomu tai, kad kandidatai nėra viešinami, o visi dokumentai, kuriuose minimi pretendentų vardai, būna įslaptinti pusę amžiaus – tam, kad būtų išvengta diskusijų dėl premiją gavusio laureato darbo vertės lyginant nuopelnus su kitais pretendentais.
Be to, Nobelio premija skiriama asmenims, kurių atradimų svarba yra patikrinta laiko, todėl neretai nutinka taip, kad mokslininkai pripažinimo už savo darbus sulaukia praėjus dvidešimčiai ar net penkiasdešimčiai metų nuo akademinės publikacijos išleidimo datos. Būtent dėl šios priežasties nereikia stebėtis, jog tokie dabartinės fizikos grandai kaip Stephenas Hawkingas, sukėlęs revoliuciją juodųjų skylių tyrime, vis dar nėra gavęs premijos.
Iš fantastikos srities
Nuo 1901 m. Nobelio fizikos premija buvo teikiama 106 kartus – abu pasauliniai karai pertraukė kasmetinę mokslo šventę. Pirmasis Nobelio fizikos premijos laureatas – Wilhelmas Conradas Röntgenas, atradęs elektromagnetinę radiaciją bangos ilgio diapazone. Jo atradimas kasdieniame gyvenime geriau žinomas rentgeno spindulių pavadinimu.
Nors kiekvieno laureato darbo svarbą įrodo premijos skyrimo faktas, būtų galima išskirti du mokslininkus, kurių darbai ir asmeninio gyvenimo vingiai iškėlė iš akademinio rato ir tapo žinomi paprastiems žmonėms. Šie laureatai susiję su atradimu, labiausiai pakeitusiu žmoniją XX a., – radiacija ir atomine jėga. Marie Curie (premija įteikta 1903 m.) ir Albertas Einsteinas (premija įteikta 1921 m.) – fizikos mokslų superžvaigždės, kurių tyrimai ir teorijos leido žmonijai prisiliesti prie neregėtos atomo galios.
Britų dienraštis „The Telegraph“, paskelbęs įtakingiausių ir svarbiausių Nobelio premijos laureatų dešimtuką, pirmą ir trečią vietas atitinkamai skyrė būtent M. Curie ir A. Einsteinui. Nors skeptikai teigia, kad šių asmenų populiarumas yra lemtas būtent asmeninio, o ne akademinio pripažinimo, kažin ar kas galėtų paneigti atominio ginklo ir radiacijos svarbą.
Filmo scenarijaus vertas Varšuvoje gimusios, pirmosios Nobelio fizikos premiją gavusios moters pasiaukojimas – apaugęs legendomis. M. Curie išgarsėjo kaip pirmoji moteris, įsitvirtinusi vyriškame fizikos moksle, tačiau ne ką mažesnį įspūdį daro mokslininkės kartu su sutuoktiniu, taip pat Nobelio premijos laureatu Pierre’u Curie, atlikti laboratoriniai tyrimai. Ilgametis darbas, net tuomečiais standartais skurdžioje laboratorijoje, atliekant bandymus su ypač radioaktyviomis medžiagomis suteikė žmonijai svarbių žinių apie aktyviųjų dalelių poveikį bei sąveiką su kitais objektais, o būtent tai galiausiai leido pritaikyti radiacinių medžiagų naudojimą ne tik fizikoje, bet ir medicinoje bei chemijoje. Verta paminėti, kad M. Curie vienintelė Nobelio prizu buvo apdovanota du kartus – už jau minėtus nuopelnus fizikos sferoje ir už radžio bei polonio elementų atradimą chemijos srityje.
Šių metų Nobelio fizikos premijos laureatai yra kvantinės optikos atstovai – Serge’as Haroche’as ir Davidas J. Winelandas, sugebėję kontroliuoti daleles, šioms neprarandant kvantinės mechanikos savybių. Svarbu pabrėžti, kad kvantinė fizika – sunkiai suvokiamas ypač mažų dalelių pasaulis, kuriame objektai gali egzistuoti keliose vietose tuo pat metu, o pačios dalelės gali tiesiog išnykti mokslinių stebėjimų metu. S. Haroche’as ir D. Winelandas atlikdami tyrimus pirmą kartą istorijoje sugebėjo izoliuoti kvantines daleles ir priversti jas vykdyti nurodymus.
Laureatų atradimo grožis yra atveriamos kvantinės kompiuterijos galimybės. Jei skaičiavimams būtų pasitelktos kvantinės dalelės, žmonijos technologiniai sugebėjimai peršoktų į mokslinės fantastikos vertą lygmenį. Vos 300 už atomą mažesnių dalelių galėtų atlikti skaičiavimus, sudėtingesnius už tuos, kuriuos šiuo metu atlieka galingiausi pasaulio superkompiuteriai. Vis dėlto Nobelio fizikos premijos laureatų atradimas tėra pirmas žingsnis kvantinių kompiuterių link. Nobelio draugijos išplatintame pranešime teigiama, kad toks kompiuteris gali būti sukurtas dar šiame amžiuje, tačiau tikrai ne per artimiausius dešimtmečius.
Kita mokslininkų atradimo pritaikymo galimybė – optinis laiko matavimas. Pažabojus kvantines daleles, užtektų vos dviejų jonų, kad būtų įmanoma visiškai tiksliai matuoti laiko tėkmę. Remiantis skaičiavimais, optinių laikrodžių tikslumas sunkiai suvokiamas protu – jei toks laikrodis būtų pradėjęs veikti nuo visatos atsiradimo prieš 14 mlrd. metų, šiuo metu jis atsiliktų vos penkiomis sekundėmis. S. Haroche’o ir D. Winelando teigimu, tokie tikslūs laikrodžiai leistų išmatuoti gravitacijos poveikį laiko ir erdvės konjunktūrai objektus vieną nuo kito patraukus vos 30 centimetrų. Neregėtai preciziškas laiko matavimas ilgainiui gali padėti atsakyti į paradoksus, susijusius su kelione laiku.
Nuo DNR iki geresnių vaistų
Kaip ir fizikos premija, Nobelio chemijos prizas skiriamas Švedijos karališkosios mokslų akademijos po ilgos ir sudėtingos atrankos, o laureatų skaičius per metus negali viršyti trijų žmonių. Verta paminėti, kad dėl šios priežasties tarp mokslininkų neretai įsižiebia konfliktų, mat nuo XX a. vidurio imta dirbti komandomis, turinčiomis kur kas daugiau nei tris narius.
Nobelio chemijos prizas įdomus tuo, kad nuo praeito amžiaus vidurio jaučiama tendencija, jog didžioji dalis mokslininkų tampa laureatais ne už atradimus tradicinėje chemijoje, o inovacijas molekulinėje chemijoje. Būtent vieną tokių atradimų galima laikyti vienu svarbiausių per visą chemijos mokslo istoriją – dezoksiribonukleininės rūgšties, geriau žinomos kaip DNR molekulės, atradimas. DNR molekulės pažinimas atvėrė žmonijai langą į ateitį – klonavimas ir genetinė inžinerija taip ir būtų likę laukinės vaizduotės kūriniai, jei ne Francio Cricko, Maurice’o Wilkinso ir Jameso D. Watsono DNR struktūros atradimas, už kurį trijulė buvo apdovanota 1962 m.
Vis dėlto šį ypač žmonijai svarbų atradimą gaubia nemalonus paslapties šydas dėl tikrųjų atradėjų. Rosalinda E. Franklin dar penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atrado DNR molekulės struktūrą naudodama rentgeninę kristalografiją. Ši biofizikė, nesulaukusi pripažinimo, mirė, o Nobelio prizo skyrimo reglamentas draudžia apdovanoti mokslininkus po mirties. Taigi DNR pionieriais laikoma vyrų trijulė nėra tikrieji šios molekulės atradėjai, o veikiau pirmieji, gyvi sulaukę apdovanojimo už šį darbą.
Šių metų Nobelio chemijos premijos laureatai yra biochemijos srities mokslininkai – Robertas J. Lefkowitzas ir Brianas F. Kobilka. Pastarieji sugebėjo atskleisti, kokiu būdu baltyminiai ląstelių receptoriai komunikuoja su aplinka. Iki šiol niekam nebuvo pavykę nustatyti, kaip ląstelės perduoda baltymines „žinutes“ tarpusavyje. Šio atradimo svarba yra baltyminis informacijos perdavimo pobūdis. Mokslininkų sukurtas žemėlapis leidžia tiksliai nustatyti, kokią ląstelių reakciją sukels vienokie ar kitokie dirgikliai.
Žiūrint praktiškai, R. Lefkowitzo ir B. Kobilkos atradimas gali labai pasitarnauti farmacijos pramonei. Mokslininkų išplatintame pranešime teigiama, kad didžioji dalis fiziologinių procesų žmogaus kūne vyksta būtent baltyminiu pagrindu, tai išsiaiškinus, kaip šie veikia, galima sukurti vaistus, veikiančius norimas ląsteles. Nobelio chemijos prizo laureatų atradimas leis sukurti kur kas efektyvesnius vaistus, skirtus psichikos ligoms gydyti – pagrindinis iššūkis iki šiol buvo konkrečios receptorių reakcijos nurodytose ląstelėse supratimas.
Svarbūs kiekvienam
Nobelio fiziologijos ir medicinos prizas, paprastai vadinamas tiesiog Nobelio medicinos premija, nuo prieš tai minėtų fizikos ir chemijos premijų šiek tiek skiriasi dėl skyrimo pobūdžio. Dėl Švedijos teisinės sistemos „Karolinska“ institutas (tai yra viena prestižiškiausių medicinos mokyklų Europoje) buvo priverstas viešinti pretendentų į premiją pavardes, o tai prieštarauja griežtoms konfidencialumo taisyklėms, įtvirtintoms Nobelio premijos skyrimo reglamente. Būtent todėl šios premijos laureatus renka ne tik Švedijos ir Norvegijos, bet ir kitų Skandinavijos šalių medicinos mokslų profesionalai.
Išskirti svarbiausius laureatus medicinos srityje labai sunku. Kiekvieno laureato atradimai tiesiogiai veikia kiekvieną modernios medicinos paliesto asmens gyvenimą. Vis dėlto atsižvelgiant į poveikį žmonijai, daugiausia dėmesio būtų galima skirti penicilino atradėjams – Alexanderiui Flemingui, Ernstui Borisui Chainui ir Howardui Walteriui Florey. Penicilino, ar paprasčiau – antibiotikų atradimas iš pagrindų pakeitė žmonijos raidą. Mokslininkų teigimu, staigus populiacijos šuolis tiesiogiai susijęs su infekcinių ligų gydymu. Antibiotikų naudojimas maisto pramonėje leidžia egzistuoti miestams, kurie patys maisto negamina, o atsiveža iš aplinkinių regionų.
Vis dėlto medicinos premiją gaubia ir gėdos skraistė – 1949 m. už pasiekimus neurochirurgijos srityje apdovanotas portugalas Antonio C. Monizas, kuris išpopuliarino lobotomijos procesą. Lobotomija – invazinio tipo operacija, kai norint pagydyti psichikos ligomis sergančius pacientus priekinė smegenų dalis atskiriama nuo branduolio. Apdovanojimas už šią procedūrą laikomas itin prieštaringu dėl aukšto operacijos mirtingumo lygio ir neaiškių rezultatų. Prieš skiriant Nobelio premiją už lobotomijos taikymą buvo sulaukta nemažai protestų iš tuomet garsių medikų, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
Nors Lietuva negali pasigirti nė vienu savo mokslininku, laimėjusiu prestižinę Nobelio premiją, yra kuo pasidžiaugti. Utenos gyventojams vertėtų džiaugtis ne tik Jono Valančiūno pasiekimais, bet ir 1985 m. Nobelio medicinos premijos laureatu, defibriliatoriaus išradėju Bernardu Lounu, kuris gimė ir iki 14 metų gyveno Lietuvoje.
2012 m. Nobelio medicinos premijos laureatai – Johnas B. Gurdonas ir Shinya Yamanaka. Šie mokslininkai pirmieji sugebėjo įrodyti, kad pakeitus subrendusių ląstelių genus įmanoma jas paversti kamieninėmis ląstelėmis. Verta paminėti, kad kamieninės ląstelės gali būti užaugintos, kaip ir bet kokia kita ląstelė. Iki šiol buvo žinoma, kad iš kamieninių ląstelių įmanoma užauginti bet kokį organinį audinį, tačiau didžiausia problema ta, kad tokio tipo ląstelių randama tik nesusiformavusiuose embrionuose, o būtent šis faktas kėlė ypač daug diskusijų dėl tokio mokslo etiškumo ir perspektyvos ateityje.
Tuo tarpu J. Gurdonas ir S. Yamanaka po beveik 6 metus trukusių tyrimų su laboratoriniais gyvūnais įrodė, kad pakeitus vos keturis genus įmanoma ląsteles sugrąžinti į „pirminę“ stadiją, kol šios dar nebuvo susiformavusios. Šis atradimas reiškia, kad netolimoje ateityje visi moraliniai konfliktai dėl žmogaus embrionų naudojimo moksliniams tyrimams gali būti išspręsti, o tai atvertų visiškai naują etapą modernioje medicinoje. Jei paaiškės, kad ląstelių regresavimas gali būti plačiai taikomas, bet koks žmogaus kūno audinys galės būti ataugintas. Toks medicinos proveržis praktiškai eliminuotų visas ligas, kurias sukelia ląstelinio audinio nykimas, tokias kaip paralyžius, Alzheimerio liga ar galūnių netekimas.
Priedas prie testamento
Nobelio ekonomikos premija – vienintelė, kurios savo testamente nepaminėjo pats A. Nobelis. Ši premija pradėta teikti 1969 m., o ją įsteigė Švedijos centrinis bankas, taip siekdamas paminėti banko įsteigimo 300 metų jubiliejų. Nugalėtoją atrenka Švedijos karališkoji mokslų akademija. Nuo 1969 m. Nobelio ekonomikos premijos medaliu pasipuošė 71 laureatas, tarp kurių yra tokie žymūs ekonomistai kaip Friedrichas Hayekas, Miltonas Friedmanas, Robertas Mudellas ir Paulas Krugmanas.
Ko gero, svarbiausi ir įtakingiausi atradimai susiformavo M. Friedmano galvoje. Šio ekonomisto vartojimo ir valiutos teorijos smarkiai paveikė ekonomikos suvokimą, o labiausiai jos buvo jaučiamos Jungtinėse Valstijose. M. Friedmano darbai, susiję su JAV Federalinio rezervų banko veikla Didžiosios depresijos metu, išlieka aktualūs ir dabar. Ekonomikos profesoriaus dėka Čikagos ekonomikos mokykla tapo vienu pagrindinių nuomonių formuotojų nacionalinės ekonomikos klausimais.
Ekonomikos premija sulaukia ir nemažai kritikos. Nobelio ekonomikos premijos laureatas F. Hayekas premijos įteikimo ceremonijos metu teigė prieštaraujantis tokio tipo apdovanojimui dėl ekonomikos mokslo nekonkretumo, palyginti su fizika ar chemija. Jau minėtas M. Friedmanas buvo priverstas teisintis dėl sąsajų su Čilės diktatoriumi Augusto Pinochetu. Kai kurių ekonomistų nuomone, ekonomistai, skirtingai nuo fizikų ar chemikų, negali būti tikri, kaip bus panaudotos jų teorijos, tad ir inovatyvumo bei naudos žmonijai klausimai lieka migloti.
Šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai – Lloydas Shapley ir Alvinas Rothas – ekonomistai, kurių darbai teorijos pavidalu atsirado septintajame dešimtmetyje. Mokslininkų teorijos unikalumas yra jos pritaikymo galimybės. Jei didžioji dalis teorijų taikomos siekiant vienaip ar kitaip paveikti rinką, L. Shapley ir A. Rothas savo teoriją nusprendė pritaikyti srityse, kur ekonomikos dėsniai negali veikti dėl valstybinės priežiūros – tai mokyklos bei gydymo įstaigos. Ekonomistų sukurto algoritmo esmė – surasti padėtį, kai racionalūs individai pasiekia būseną, vadinamą stabilia.
Anot laureatų, stabili būsena atsiranda tuomet, kai abi vienokius ar kitokius mainus vykdančios pusės pasiekia situaciją, kurios pokytis nėra naudingas nė vienai pusei, taigi naudinga abiem. Kadangi ši teorija taikoma ir realybėje, paaiškėjo, kad algoritmai leidžia efektyviau sustyguoti paklausos ir pasiūlos santykius tarp mokyklų ir mokinių bei ligoninių ir gydytojų. Paaiškėjo, kad leidžiant interesantui sudėlioti savo poreikius remiantis prioritetais, o ne apsidraudžiant nuo nesėkmės, naudos turėjo tiek priimančios įstaigos, tiek ir darbuotojai ar mokiniai.
Nobelio fondo išplatintame pranešime teigiama, kad nors L. Shapley ir A. Rothas veikė atskirai, jų teorija ir praktinis teorijos įrodymas leidžia įžvelgti naujų gairių ekonomikos moksle.
