Po to, kai buvo ištraukti atrankos į 2014-ųjų pasaulio futbolo čempionatą burtai, Lietuvos rinktinės gerbėjai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni liūdėjo, kad šįkart išbandyti lietuviškų stadionų vejos neatvyks nei ispanai, nei italai, nei prancūzai ar vokiečiai, kiti džiaugėsi „geriausia atrankos ciklo grupe“ ir tikėjosi, jog lietuviai išnaudos šią unikalią galimybę patekti į finalinį pasaulio čempionato etapą.
Lietuvos rinktinė šiuo metu yra sužaidusi ketverias atrankos ciklo rungtynes. Liko rungtynės su kaimynais latviais, ir pusiaukelė bus pasiekta. Todėl jau galima sudėti pirmuosius taškus ant „i“ ir apžvelgti Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidimą.
Po pirmųjų rungtynių su slovakais visą Lietuvą buvo užliejusi optimizmo banga – nepaisant to, kad namuose iškovotas tik vienas taškas, o Slovakijoje bus dvigubai, jei ne trigubai sunkiau. Po ilgos pertraukos ir visų nusivylimų pamatėme žaidžiančią Lietuvos rinktinę. Žaidžiančią, o ne aklai besiginančią ir sugebančią tik griauti. Matėme Mariaus Žaliūko įvartį ir, jei ne Gedimino Vičiaus klaida pirmojo kėlinio pabaigoje, po kurios lietuviai „gavo įvartį į rūbinę“, ir kvailokas Tado Labuko sprendimas pabandyti įmušti įvartį ranka jau per pridėtą laiką, Lietuvos rinktinė būtų turėjusi šansą Mareką Hamšiką ir kompaniją išsiųsti namo su tuščiu taškų kraičiu. Deja, taip neatsitiko. Vis dėlto oficialus trenerio Csabos Laszlo debiutas tikrai neprisvilo.
Tačiau pakilią lietuvių nuotaiką tuoj pat su žemėmis sutrypė graikai. 21 tūkst. žiūrovų akivaizdoje Pirėjuje mūsų šalies futbolininkai sugebėjo atsilaikyti tik kėlinį – kol 55-ąją minutę Sotiris Ninis pirmą kartą nuginklavo Žydrūną Karčemarską. Po septyniolikos minučių Kostas Mitroglou rezultatą padvigubino, o lietuvių puolimas buvo bedantis ką nors dar pakeisti.
Rungtynes su slovakais būtų galima vadinti maloniu netikėtumu, o Graikijos rinktinė atskleidė tikrąjį lietuvių žaidimo veidą. O tas veidas nėra stipriai pasikeitęs nuo ankstesnių laikų. Lietuviai sugeba apsiginti ir neleisti varžovams žaisti jų pamėgto futbolo. Sugeba ir susikurti progų, tačiau dėl jų realizavimo kyla rimtų bėdų. Graikijoje nei Darvydas Šernas, nei Andrius Velička (po tų rungtynių jau nebeįtraukiamas į rinktinės sudėtį) nesugebėjo sukurti nė vienos galimybės įmušti įvartį. Iškalbingas faktas – šiose rungtynėse Lietuvos rinktinės statistikos protokole ties keltų kampinių grafa buvo įrašytas 0.
Pergalė rezultatu 2:0 Lichtenšteine padėjo šiek tiek nurimti ir atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau reikia pripažinti, jog Lichtenšteinas – tikrai ne ta komanda, su kuria reikėtų matuotis galimybėmis.
O štai bosniai – būtent tokia rinktinė. Scenarijus antradienį buvo panašus į rungtynes su graikais, tik lietuviams šįkart jėgų užteko vos pusvalandžiui. Aktyviai kūrę progas ir neleidę varžovams pralaužti savo gynybos, Lietuvos rinktinės futbolininkai palūžo 28-ąją minutę, o 41-ąją visiškai prarado viltis. Per šį trylikos minučių laikotarpį bosnių žvaigždės Vedadas Ibiševičius, Edinas Džeko bei Miralemas Pjaničius tris kartus pasiuntė kamuolį į tinklą ir rungtynių likimas jau buvo nuspręstas komandoms išeinant ilsėtis į persirengimo kambarius.
Taigi ketverios rungtynės – viena pergalė, vienerios lygiosios ir du pralaimėjimai. Stebint rinktinės žaidimą, į akis krinta du dalykai – lietuvių kovingumas ir technikos stoka. Taip, lietuviai kovoja ir stengiasi, tačiau šiuolaikiniame futbole pirmiausia reikia greičio ir nepriekaištingos kamuolio varymo ir smūgio technikos.
Žaidžiant su fiziškai pajėgiais varžovais iš Balkanų šalių vien kovingumu nelaimėsi, o matant, kaip beviltiškai švaistomos taip sunkiai kurtos progos, peršasi išvada, jog antrasis atrankos ciklo ratas gali būti nė kiek ne geresnis. Dar yra rungtynės su latviais, kurie Baltijos taurėje jau pamokė Lietuvos futbolininkus, pasiuntę juos į nokautą rezultatu 5:0.
Atrankos ciklo dar nereikėtų laidoti – yra galimybė užsidaryti prie savų vartų ir išplėšti lygiąsias namie su graikais ar tais pačiais bosniais. Būtina pergalė prieš Lichtenšteiną ir bent jau taškas, parsivežtas iš Slovakijos. Vis dėlto atotrūkis iki antrosios vietos grupėje jau yra šeši taškai, tad rinktinės treneriai gali pradėti eksperimentuoti su sudėtimi, nebekviesdami patyrusių futbolininkų, o apšaudydami jaunimą. Kita vertus, Tomas Danilevičius, Deividas Šemberas ar Marius Stankevičius patys turbūt nebe taip norės palikti savo klubų ir tiesiog sužaisti už rinktinę be didesnių šansų išeiti iš grupės.
