Tačiau euro zona ir toliau vargsta ieškodama būdų, kaip išgelbėti Graikiją.
Europos kaltinimų, skirtų Antoniui Samarui, sąrašas ilgėjo su kiekvienu Graikijos krizės posūkiu. Tuomečio opozicijos partijos „Naujoji demokratija“ lyderio atsisakymas paremti pirmąjį Graikijos gelbėjimo paketą buvo laikomas bandymu paralyžiuoti procesą. Vėliau, parėmęs Luco Papademos vienybės vyriausybę, A. Samaras išsisukinėjo ir dėl antrojo gelbėjimo paketo.
O privertęs šiemet skelbti išankstinius rinkimus, jis buvo kaltinamas, kad atvėrė duris įvairaus plauko ekstremistams. Kai kas pradėjo svarstyti: ar nebūtų geriau, jeigu Graikija tiesiog paliktų euro zoną?
Šiuo metu, būdamas ministru pirmininku, A. Samaras sulaukia vis daugiau pagarbos. Praėjusią savaitę po finansų ministrų susitikimo euro grupės vadovas Jeanas Claude’as Junckeris iš visų jėgų stengėsi pagirti Graikijos lyderį: „Aš sužavėtas… Graikijos vyriausybė, mano nuomone, elgiasi pasigėrėtinai.“
Tai, kad praėjusią savaitę Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Atėnuose, yra kol kas aiškiausias ženklas, jog „Grišėjimo“ (graikų išėjimo iš euro zonos, angliškai vadinamo „Grexit“, – IQ), ji daugiau nebesvarsto. Viena tokio šilto požiūrio į A. Samarą priežastis yra ta, kad jis laikomas mažesniu blogiu už alternatyvą – radikalų kairįjį Alexį Tsiprą.
Kita priežastis yra ta, kad laikyti Graikiją euro zonoje yra mažiau skausminga nei leisti įsigalėti „Grišėjimo“ chaosui. Trečias veiksnys – A. Samaras, regis, priima Europos sąlygas, keliamas mainais už teikiamą pagalbą. Eurokratai mato, kad jis nusiteikęs rimtai, didele dalimi todėl, kad finansų ministru jis paskyrė gerbiamą ekonomistą Yannį Stournarą.
Tačiau yra ir vienas veiksnys, kurio niekas nepripažins: reikalavimas griežtai taupyti pridarė žalos. Graikijos ekonomika šiemet ir vėl smuks labiau nei prognozuota balandį, rodo naujausi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenys. Taip pat ir kitais metais.
Euro zona niekada nenusileis iki savo kaltės pripažinimo, kaip pasielgė TVF naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje. Joje fondas pripažįsta, jog nepakankamai įvertino taupymo priemonių neigiamą įtaką ekonomikai.
Euro zona juk visada galės kaltinti ankstesnių Graikijos vyriausybių tingumą. Vis dėlto, kilus grėsmei dėl didesnio nei tikėtasi nuosmukio, Ispanija ir Portugalija laimėjo dar vienus metus valstybės deficitą „pakišti“ po 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) riba. Su TVF vadovės Christine Lagarde parama Graikijai taip pat gali būti suteikti papildomi dveji metai, kurių Graikija norėtų pirminiam biudžetui subalansuoti (prieš išmokant palūkanas) – dabar tai ketinama padaryti 2014 m.
Turbūt bus susitarta lapkritį. Tačiau pirmiausia Graikija turi susidoroti su politiniu aklagatviu dėl euro zonos narių: jos daugiau nebenori išstumti Graikijos iš euro zonos, bet nenori ir skolinti daugiau milijardų, kad Graikija ten liktų.
Šis galvosūkis susideda iš trijų dalių. Pirma, Graikija privalo sugalvoti, kaip iš taupymo ir papildomų pajamų 2013 ir 2014 m. sukrapštyti 13,5 mlrd. eurų. Jų jai reikia skylei apkamšyti, kurią dar paplatino dvejų nacionalinių rinkimų šį pavasarį sukeltas paralyžius.
Nors ir niurnėdama, kad toks biudžeto išlaidų mažinimas yra per didelis ir pernelyg ankstyvas, Graikija, regis, pasieks susitarimą su „troika“ (TVF, Europos Komisija ir Europos centriniu banku). Antra, jeigu Graikijai bus suteiktas dvejų metų atokvėpis, reikės pridėti dar 10 mlrd. eurų prie esamų 20 mlrd.
Graikija tvirtina, kad jai nereikės daugiau paskolų iš euro zonos (tuo sunku patikėti). Jai mažų mažiausiai reikia ECB geranoriškumo. Bankas turėtų leisti Graikijai išleisti daugiau trumpalaikių obligacijų (dauguma jų per Graikijos bankus pateks į ECB balansą) ir suėjus grąžinimo terminui perskolinti didelę dalį savo laikomos Graikijos skolos. ECB teigia, kad toks perskolinimas būtų neteisėtas piniginis finansavimas.
Trečia ir rimčiausia problema yra ta, kad Graikijos ekonomikos prognozės – tokios niūrios, jog ji turbūt stipriai prašaus pro šalį iki 2020 m. mėgindama sumažinti skolą iki 120 proc. BVP. Toks tikslas buvo nustatytas siekiant pateisinti stipriai sumažintą privačių investuotojų turimų obligacijų vertę. Pasiekus tokį skolos lygį, manoma, ekonomika turėtų funkcionuoti be pagalbos iš šalies.
Graikija mano, kad pasitikėjimas leis jų ekonomikai atsitiesti. Taigi, nors TVF skeptiškai vertina taupymo laipsnį, kurio reikalauja euro zonos vadovai, dabar dėl savo nenoro priderinti skaičius prie euro zonos galimybių TVF yra apibūdinamas kaip negailestingas spaudėjas.
Jis tyliai pastūmėjo euro zoną nurašyti kai kurias Graikijos skolas. Jeigu Amerika neįtikins TVF sušvelnėti ir pagerinti prognozių, europiečiams gali tekti graikams paskolinti daugiau pinigų (sudėtinga), nurašyti dalį skolos (neįmanoma) arba padaryti abu dalykus.
Kaip visada, jie bandys vilkinti, bent jau iki Vokietijos rinkimų. Viena mintis yra išduoti paskolų, kad Graikija galėtų išsiversti ir pažadėti vėliau stebėti, kaip plėtosis padėtis. Kitas būdas yra pareikšti, jog Graikijos ilgalaikės perspektyvos yra tokios neaiškios, kad ir ekonomistai nieko negali prognozuoti. Tada euro zona galėtų pažadėti dorotis su Graikijos ilgalaike skola, jeigu augimas nuvils. Ir jeigu TVF atsisakys toliau skolinti Graikijai, euro zona galėtų pati prisiimti naštą nekreipdama dėmesio į TVF, kaip jau kartą padarė su Latvija.
Viskas prasidėjo Atėnuose
Likimas lėmė, kad euro zonos krizė turėjo prasidėti Graikijoje. Melas apie jos viešuosius finansus įtikino, ypač Vokietiją, kad euro problema buvo perteklinė skola, o jai išspręsti reikėjo griežtai karpant išlaidas.
Tačiau Ispanijos bėdos rodo, kad net ir biudžeto perteklius neapsaugo nuo ekonomikos nuosmukio. Nerimaudamas dėl perdėto taupymo TVF ataskaitoje taip pat išreiškia nerimą dėl „neaiškios politikos“, įskaitant ir baimę, kad euro zona suskils. Tai didina nuosmukį ir stabdo ekonomikos atsigavimą.
TVF išdėstė prasmingą reikiamų atlikti darbų sąrašą, tokių kaip sukurti bankų sąjungą su vienu prižiūrėtoju euro zonoje. Šie klausimai bus spalio 18–19 d. vyksiančio Europos tarybos susitikimo dėmesio centre.
Graikai galbūt yra teisūs sakydami, kad labiausiai jų ekonomiką paskatintų „drachmos dramos“ pabaiga. Tačiau pasitikėjimui atkurti reikia ir skolinančių šalių, pirmiausia Vokietijos, indėlio. Euro problema yra ne tik sutrikusios valstybės, tokios kaip Graikija, bet ir sutrikusi valiutos zona.
