Jeigu reikėtų ieškoti verslo analogijų muzikos pasaulyje, džiazo muzika greičiausiai būtų viena paskutinių sričių, į kurią reikėtų žiūrėti. Spontaniška, chaotiška ir sunkiai nuspėjama – ji tikrai negali būti lyginama su tinkamai valdoma bendrove. Simfoninis orkestras su dirigentu priešakyje yra kur kas geresnis atitikmuo.
„Ford“ gamykla kaip simfoninis orkestras
Bet naujiems laikams reikia ir naujų pavyzdžių, o tiksliau – permąstyti senąsias kategorijas. Vadybos ekspertai panašumų tarp džiazo atlikėjų ir šiuolaikinių vadovų linkę įžvelgti vis dažniau. Todėl ir mokytis ar semtis įkvėpimo iš šios, su verslo procesais menkai tesusijusios srities pasiūloma vis dažniau.
Spalio pabaigoje į Baltijos investuotojų forumą atvykstantis ir pranešimą skaitysiantis Patrickas Furu iš Hankeno ekonomikos mokyklos teigia, kad simfoniniam orkestrui gali būti prilyginta gerai funkcionuojanti tradicinė gamybinė organizacija. Anot jo, tai atitinka dviejų šimtų metų senumo organizacinę tradiciją, kuria rėmėsi pirmosios industrinės organizacijos, o iki galo ištobulino konvejerius pradėjusios naudoti gamyklos, tokios kaip praėjusio amžiaus pradžioje Henry Fordo įsteigta automobilių gamykla. Organizacija, veikianti pagal šiuos principus, gali pasiekti iki tobulumo nušlifuotus standartizuotus rezultatus.
Tačiau jei toks veikimo principas ir šiandien yra paplitęs gamybinėse ir „seno sukirpimo“ įstaigose. Modernios šių dienų verslo organizacijos prototipas turėtų labiau priminti džiazo grupę. Ir štai kodėl. Kai ekonomikos pagrindą sudarė gamybinės įmonės siekiant, kad jos veiktų efektyviai, reikėjo darbo pasidalijimo, aiškios kontrolės ir veiklos koordinacijos, galop atlygio mechanizmų už pasiektus rezultatus.
Bet šiandienėse įmonėse (joms priskiriant ir automatizuotas gamyklas) dirba kur kas labiau išsilavinę žmonės, turintys daugiau kompetencijų, kuriems struktūriška organizacijos valdymo schema ir griežtos taisyklės nebūtinai padeda pasiekti geriausių rezultatų, nes praktiškai nepalieka erdvės asmeninei iniciatyvai. Kad ir koks talentingas būtų smuikininkas, kai jis groja orkestre, yra tik vienas iš daugelio, kurie atlieka kūrinį pagal tą pačią partitūrą ir galimybių išsiskirti daug neturi.
Šiuolaikinė įmonė – džiazuojanti organizacija
Pasak P. Furu, toks tradicinio organizacijos valdymo modelis daugiau nėra veiksmingas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia, šiandien aplinka, kurioje veikia daugelis įmonių, keičiasi sparčiau negu anksčiau, todėl veikti pagal išankstinį planą tampa vis sudėtingiau, o imtis atitinkamų veiksmų reikia dar prieš tai, kol paaiškėja galutiniai rezultatai. Antra, kaip pastebėjo P. Furu, šiuolaikinių organizacijų darbuotojai yra kur kas daugiau išmanantys už savo pirmtakus industrinėse bendrovėse, o šį žinių resursą reikėtų išnaudoti kur kas labiau. Tad džiazuojantis valdymas yra aktualus visoms organizacijoms, susiduriančioms su sparčiais išorės pokyčiais, sunkiai prognozuojama ateitimi ir turinčioms aukštos kompetencijos darbuotojus.
„Džiazo grupė parodo, kaip šie abu veiksniai gali būti suderinami. Grupės nariai groja be natų, jie iki smulkmenų nesuplanuoja nė vieno savo pasirodymo. Planavimas iš tiesų vyksta jiems atliekant muziką. Kiekvienas grupės narys taip pat yra nepriekaištingas interpretuotojas, jis greitai gali perdirbti idėjas ir pritaikyti savo patirtį vis kitaip. Tam tikra prasme džiazo grupė yra šiuolaikinė aktyviai sąveikaujanti žinių organizacija“, – kalba P. Furu.
Tiesa, kai kurių džiazo grupių elgesį scenoje galima vadinti ne tik spontanišku, bet ir chaotišku. Vis dėlto chaotiškumo elementas džiazo grupėse, pasak mokslininko, dažnai suvokiamas neteisingai. Anot jo, nors iš išorės džiazo grupė atrodo kaip itin laisvas muzikantų darinys, jie vadovaujasi keliomis paprastomis taisyklėmis, turi tam tikrus savo pasirodymo rėmus, kurių nė vienas negali peržengti. Visiška laisvė negalėtų būti produktyvi ar užtikrinti kūrybišką rezultatą.
Mokymasis per patyrimą
Todėl P. Furu kalba kategoriškai ir sako, kad klausimas kyla ne dėl to, ar džiazo grupės modelis yra aktualus šiuolaikinėms organizacijoms, o kaip jį būtų galima geriausiai pritaikyti. Vienas džiazo pritaikymo būdų, kuriuos savo tyrime pasitelkė P. Furu, buvo populiarus metodas, vadinamas mokymusi per tiesioginį patyrimą.
Per mokslininko surengtą tyrimą į auditoriją buvo pakviesta gyvai grojanti džiazo grupė. Pirmiausia, paaiškėjo, kad geresnių ir ilgiau išliekančių mokymo rezultatų pasiekiama stebint ar analizuojant konkrečius pavyzdžius, o ne sausai kartojant teorinius dalykus. Dar įdomiau tai, kad džiazo grupė pasirodė esantis veiksmingesnis mokymosi būdas už vaizdo medžiagą ar kartu su ekspertais nagrinėjamus pavyzdžius.
Praėjus metams po eksperimento geriausiai savo patirtį prisiminė tie, kurie turėjo galimybę stebėti gyvą pasirodymą surengusius džiazo muzikantus ir kurie vėliau analizavo savo patirtį ieškodami, kaip tai būtų galima susieti su kasdiene veikla verslo organizacijoje. Bet plačiau apie tai P. Furu ketina kalbėti savo pranešimo metu Baltijos investuotojų forume spalio pabaigoje.
