Partijų programų analizė: ką žada partijos rinkėjams užsienyje?
Klausantis diskusijų, kiek užsienyje gyvenančių lietuvių galiausiai dalyvaus artėjančiuose Seimo rinkimuose, kokius kandidatus jie palaikys, kaip jų balsai paveiks rinkimų rezultatus Naujamiesčio apygardoje (kurioje skaičiuojami visų užsienyje balsuojančių balsai), kyla noras pabandyti pažvelgti į rinkimuose dalyvaujančių partijų programas užsienyje gyvenančių lietuvių akimis. Ar partijos orientuojasi į juos, kaip į savo rinkėjus? Kaip vertina emigraciją ir į užsienį išvykusius Lietuvos gyventojus? Ką žada kandidatai užsienio lietuviams itin aktualiais dvigubos pilietybės ir elektroninio balsavimo klausimais?
Tiesa, su gyventojų migracija susiję klausimai svarbūs ne tik išvykusiems. Pavyzdžiui, būsimų Seimo narių sprendimai imigracijos reguliavimo srityje tiesiogiai paveiks ir visus Lietuvoje gyvenančius rinkėjus. Taigi panagrinėkime, kokias pozicijas savo programose migracijos, pilietybės ir elektroninio balsavimo klausimais pateikia rinkimų dalyviai.
Sugrąžinti ir sustabdyti
Daugelis partijų kone sutartinai emigraciją įvardija kaip vieną didžiausių Lietuvos problemų, kaip pavojų tautai ir socialinę negerovę. Emigracijos problemos nevengiama palyginti su kontrabanda, nusikalstamumu, narkomanija, alkoholizmu, savižudybėmis. Iš esmės emigracijos aspektas partijų programose naudojamas kaip kaltinimas dešiniųjų – kairiesiems, kairiųjų – dešiniesiems, o rinkimų naujokių ir opozicinių partijų – visiems anksčiau valdžiusiems. Kartu partijos žada sustabdyti emigraciją, skatinti sugrįžti ar sugrąžinti išvykusius. Su užmojais kartais persistengiama, pavyzdžiui, anot partijos „Tvarka ir teisingumas“, įkurtas visuomeninis Emigracijos reikalų komitetas pateiks sprendimus, „panaikinančius visas įmanomas išvykimo iš Lietuvos priežastis“. Reikėtų suprasti, kad tokiu atveju greičiausiai nebebus galima išvykti nei pas artimuosius, nei studijuoti?
Tiesa, liberalai, konservatoriai ir Emigrantų partija mato migraciją ne tik kaip problemą, bet ir kaip galimybę, o užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius – kaip didelį šalies potencialą. Liberalų sąjūdis žada „telkti Lietuvos išeivių pajėgas siekiant į Lietuvą pritraukti investicijas, mokslininkus, inovacijas“, Liberalų ir centro sąjunga įžvelgia būtinybę „pasinaudoti žinių ir gebėjimų potencialu, kurį sukaupia tautiečiai dirbdami ar veikdami užsienyje“, o konservatoriai planuoja vykdyti „tokią kultūros politiką, kuri sujungtų Lietuvos ir išeivijos bendruomenių kultūrą į vieną kultūrinės apykaitos procesą, „parneštų“ į Lietuvą svetur įgytas kultūrines idėjas, įžvalgas, kompetencijas“.
Galiausiai Emigrantų partija neatsilieka skatindama „produktyviai panaudoti emigrantų sukauptą patirtį ir žinias“, nebūtinai jiems sugrįžtant į Lietuvą. Būtent šios keturios partijos galėtų sudaryti koaliciją, palaikančią „Globalios Lietuvos“ idėją sujungti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančius lietuvius. Tačiau ar jos sutartų dėl konkretesnių klausimų, pavyzdžiui, dvigubos pilietybės platesnio įteisinimo?
Abejonės dėl dvigubos pilietybės
Partijų programose iš esmės pateikiamos tik dvi alternatyvios pozicijos dvigubos pilietybės atžvilgiu: arba pasisakoma už teisės į dvigubą pilietybę išplėtimą, arba dvigubos pilietybės klausimas apskritai neminimas (suprask, greičiausiai partija nepritaria dvigubai pilietybei arba nemano, kad tai svarbu). Vienintelis nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ aiškiai pasisako už tolesnį dvigubos pilietybės suteikimą tik išimties tvarka.
Į dvigubos pilietybės išplėtimo „koaliciją“ patenka dvi liberalų partijos (Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga), Krikščionių partija, Demokratinė darbo ir vienybės partija ir, žinoma, Emigrantų partija. Prie jų greičiausiai prisidėtų ir „Drąsos kelias“. Pastarosios partijos programoje apie dvigubą pilietybę nieko neužsimenama, tačiau tai bandoma kompensuoti pranešimais partijos interneto svetainėje, kuriuose teigiama, kad partija palaiko Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo rezoliuciją, kad Lietuvos Respublikos pilietybė turėtų būti išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę, asmenims (taip pat jų palikuoniams – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiai iki SSRS okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d.
Įgyvendindamos savo siekius išplėsti teisę į dvigubą pilietybę partijos neišvengiamai susidurtų su pagrindine dilema – kaip įteisinti tokias nuostatas. Demokratinė darbo ir vienybės partija ir „Drąsos kelias“ mano, kad pakaks įteisinti dvigubą pilietybę įstatymu (nepaisant daugkartinio teisininkų patvirtinimo, jog įstatymo pataisos, plečiančios dvigubos pilietybės ribas, prieštarauja Konstitucijai). Tuo tarpu Krikščionių ir Emigrantų partijos prireikus žada inicijuoti referendumą dėl dvigubos pilietybės. Ar referendumui pritartų liberalai, nežinia, nes neaišku, kokiais būdais jie „sieks platesnio dvigubos pilietybės įteisinimo“ ir „rems dvigubos pilietybės įgyvendinimo idėją“.
Tarp elektroninio balsavimo ir PSD mokesčių
Tarkime, kad į valdžią atėjusios partijos iš tikrųjų inicijuotų referendumą dėl Konstitucijos keitimo išplečiant dvigubos pilietybės ribas. Tokio referendumo atveju bene aktualiausiu klausimu taptų užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių rinkiminis aktyvumas ir galimybė jiems balsuoti internetu. Nei Krikščionių, nei Emigrantų partija (abi referendumo idėją palaikančios partijos) to nežada. Tačiau elektroninis balsavimas greičiausiai taptų realybe, jei valdančiąją koaliciją sudarytų Liberalų sąjūdis, Demokratinė darbo ir vienybės partija, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei sąjunga „Taip“. Prie jų, tikėtina, šlietųsi ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, pagal kurios programą „internetas – tai potenciali galimybė dalyvauti rinkimuose ir referendumuose elektroniniu būdu“.
Dviguba pilietybė ir elektroninis balsavimas yra dažniausiai minimi klausimai kalbant apie užsienyje gyvenančių rinkėjų interesus. Tačiau ką aktualaus siūlo partijos tiems užsienio lietuviams, kurie neplanuoja įgyti kitos šalies pilietybės ir kurie yra linkę atvykti balsuoti į ambasadas? Štai keletas originalesnių partijų pažadų
Konservatoriai orientuosis į ūkininkauti Lietuvoje pasiryžusius grįžtančius migrantus skirdami jiems paramą, o Darbo partija imsis priemonių medikų emigracijai stabdyti. Kokių, tiesa, neaišku.
„Už Lietuvą Lietuvoje“ sukurtų išeivijos lietuviams atskirą rinkimų apygardą, Seime įsteigtų nuolatinį Migracijos bei tėvynainių grįžimo reikalų komitetą, be to, siūlys stiprinti prezidentūros atsakomybę ir kompetenciją migracijos klausimais.
Demokratinė darbo ir vienybės partija panaikintų privalomojo sveikatos draudimo mokestį (PSD), sukėlusį emigracijos deklaravimo bangą prieš kelerius metus, o Liberalų sąjūdis, vengdamas lėšų švaistymo, sujungtų duomenų bazes su užsienio šalimis, kad matytų, ar Lietuvoje gaunantys pašalpas ir kompensacijas žmonės gauna atlyginimą užsienyje.
Žmonių partija „sudarys sąlygas steigti verslą ir kurti naujas darbo vietas iš emigracijos grįžusiems Lietuvos piliečiams, kurie lengvatinėmis sąlygomis galėtų veikti ir kurti savo gimtojoje šalyje.
Laukia tik mokslininkų
Daugelis partijų vienaip ar kitaip pamini migracijos ir išeivijos klausimus savo programose, tačiau tik nedidelė dalis (vos 7 iš 18) išreiškia poziciją ne mažiau aktualiu užsieniečių imigracijos klausimu. Šiuo metu Lietuva vykdo gana griežtą imigracijos iš trečiųjų šalių reguliavimo politiką, kuri lemia, kad į Lietuvą per metus atvyksta vos vienas du tūkstančiai užsieniečių. Kurios partijos linkusios išlaikyti apribojimus, o kurios – juos sumažinti?
Imigracijos atžvilgiu galima išskirti dvi vyraujančias partijų pozicijas. Pirmoji skelbia: pritrauksime užsienio mokslininkus. Tuo žada rūpintis Liberalų sąjūdis, Darbo partija, socialdemokratai ir konservatoriai. Pastarieji ketina lengvinti atvykimo sąlygas ne tik akademikams, bet ir verslininkams, ypač iš kaimyninių šalių.
Antrąją poziciją palaikančios partijos pabrėžia imigracijos ribojimą. Šiuo aspektu labiausiai išsiskiria Respublikonų partija, žadanti „visomis išgalėmis priešintis pigios darbo jėgos invazijai iš kitų šalių“. Neatsilieka ir nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“, nustatysiantis „giežtas imigracijos kvotas“. Socialdemokratų ir Emigrantų partijos atrodo neapsisprendusios: tarsi ir sutiktų su imigracija, tačiau tik ribota ir tik užtikrinus imigrantų integraciją. Pastarosios partijos yra ir labiausiai linkusios atsiremti į ES institucijų autoritetą imigracijos srityje.
Apibendrinant, partijų programose migracijos ir išeivių atžvilgiu formuluojamos įprastos daug kartų diskutuotos alternatyvos: kurti globalią Lietuvą arba sugrąžinti išvykusius; įteisinti dvigubą pilietybę arba neleisti išplėsti jos ribų; įvesti elektroninį balsavimą arba jo neįvesti; leisti imigraciją arba ją riboti. Naujų idėjų, kaip ir aiškios orientacijos į užsienyje gyvenantį elektoratą, stokojama. Dalis partijų apskritai migracijos ir išeivijos klausimams savo programose dėmesio neskyrė. Galbūt tai viena esminių priežasčių, kodėl 2012 m. spalio 2 d. prasidėjęs ir net kelias savaites truksiantis balsavimas užsienyje gana vangus.
