Naujausia režisieriaus Gintaro Varno premjera „Tiksinti bomba“ – tolerancijos testas Lietuvos teatro publikai. Kodėl šioje šalyje vis dar nėra vietos „kitokiems“ žmonėms, režisierius kalbėjosi su IQ.
– Jūsų spektaklis, kurį tuoj pristatysite publikai, – „Tiksinti bomba“ – yra apie dviejų vyrų meilę AIDS akivaizdoje. Kas paskatino apie tai kalbėti teatre?
– Šį sykį kalbu apie tai, nes tokia tema nėra dažna lietuviškame teatre. Turbūt visai reta. Pastarasis spektaklis, susijęs su gėjų ir AIDS tema, buvo 2001 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Tai buvo Jeano Luco Lagarce’o „Tolima šalis“. Kita vertus, Lietuva pagal seksualinių mažumų toleranciją Europoje yra antra nuo galo. Paskutinė yra Rumunija. Jaučiu, kad reikia apie tai kalbėti. Jaunimas visiškai kitoks, tačiau vidutinio Seimo nario amžiaus grupei tai atrodo didžiulė problema ir jie vis dar kovoja su savo demonais.
Lietuva iki XX a. vidurio buvo kaimo kraštas, be to – katalikiška šalis. Kartais atrodo, kad čia dar tvyro baimė kitokiam žmogui. Ar gėjus, ar žydas, ar juodaodis… Taigi kontekstas yra. O teatras turi kalbėti skaudžiomis visuomenei temomis. Šis spektaklis yra kamerinis, ir manau, kad tas kameriškumas yra gerai – galėsime spektaklį pavežioti po Lietuvą, jos provincijas… Būtų labai įdomi atsvara daugiausia provincijoje gastroliuojančiam „Domino“ teatrui. Jie dažniausiai provincijoje rodo pigias komedijas, o mes nuvežtume probleminę dramą, kurios fokusas yra sunki liga ir kitokia tapatybė.
– O nemanote, kad į tokį spektaklį ateis tie, kurie yra ir taip atviri šiai temai. Toji uždaresnė teatro žiūrovų auditorija gali ir nesiryžti. Nors žinome, kad kartais kritiškų atsiliepimų apie spektaklį žeria ir tie, kurie jo net nėra matę…
– Tai žinoma, bus ir čia daug nemalonių atsiliepimų ir dar ko nors, bet ar įdomu daryti tai, kas nesukelia nė mažiausio pasipriešinimo? Jei Lietuva būtų tolerantiška šalis, tokių spektaklių nereikėtų. Jis ir daromas tam, kad žiūrovas susimąstytų. Galbūt supras, kad ne taip čia viskas ir baisu. Kai dar 1989 m. įkūrėme garsųjį „Šėpos“ teatrą, tai mes ir pradėjome dėl to, kad veikė KGB ir visi kiti partiniai organai. Būtent tas adrenalinas mus labai palaikė. „Šėpos“ teatras buvo įdomus tol, kol situacija buvo pavojinga: 1992 m., kai jau galėjome laisvai kurti, teatras buvo uždarytas.
Tie žmonės, kurie nėjo į teatrą, tikriausiai į jį ir neis. Manau, kad čia ateina žmonės, kurie ieško. Ieško klausimų, atsakymų, emocijų. Kita vertus, yra ir tokia visuomenės dalis, tie patys gėjai, kurie slapstosi, maskuojasi, bijo patys savęs. Tokiems žmonėms šis pastatymas turėtų būti atgaiva, kuri tiesiog sakys (manau, ir ne tik jiems) – nebijok, būk drąsus, būk toks, koks esi.
Iš tiesų spektaklio tema nėra lengva. Tai istorija apie AIDS sergantį žmogų, apie gyvenimo traumą, įvykusią prieš dešimt metų, kuri jį visiškai sužlugdė, išskyrė su jo draugu. Ir apie jų dabartinį susitikimą, jau ligos akivaizdoje. Jų bendrystė padeda su ta liga susitaikyti.
Dar viena įdomi veikėja – tai Atmintis. Ją vaidina Viktorija Kuodytė. Ji, kaip personažas, veda veikėjus į praeitį per jų esminius gyvenimo taškus. Tai pozityvus spektaklis, nes jis kalba apie dvasinį ir kartu fizinį sveikimą. Apie minties, širdies ir kūno progresą.
– Kaip atsirinkote aktorius pagrindiniams vaidmenims? Vienam jų skelbėte aktorių atranką. Kokie kriterijai jums padėjo apsispręsti?
– Dėl Eimučio Kvosčiausko aš buvau tikras. O kito aktoriaus ieškojau per atranką. Vienas iš kriterijų buvo amžius, kuris buvo nurodytas pjesėje, – apie 27–28 metus. Apskritai atrankos yra labai geras būdas sužinoti ir apie tuos aktorius, kurių dar nebuvai pastebėjęs. Dabar į šį vaidmenį turime du. Vienas – buvęs mano studentas Dovydas Stončius, kitas – Marius Čižauskas, kurį irgi buvau matęs gal tik atliekant vieną vaidmenį. Gali žinoti aktorių iš kokio nors jo vaidmens ir net neįtarti, kad jis gali tikti ir visiškai kitokiam. Tiesiog daviau paskaityti tekstus ir mačiau, kad jie tinkami.
– Ar aktoriai jau prisijaukino savo vaidmenis? Dažnai girdime, kad lietuvių aktoriai pakankamai kuklūs…
– Oi ne, ne. Aš jiems jau per pirmą repeticiją pasakiau, kad jeigu bijote, jums nepatogu ir, pavyzdžiui, gėda apie tai pasakyti garsiai, tai tiesiog parašykite žinutę ir atsisakykite. Bet to nebuvo. Kaip tik jie labai susidomėjo savo vaidmenimis, net pradėjo eiti į gėjų klubus (juokiasi). Tad jiems tai ne problema.
– Originalus kanadiečių dramaturgo Michaelo MacLennano pjesės pavadinimas yra „Nugalėti saulėlydį“ (angl. „Beat the sunset“), kodėl jį pakeitėte ir pasirinkote „Tiksinti bomba“?
– Pavadinimas „Nugalėti saulėlydį“ turi tokį romantinį atspalvį, kuris man nelabai patiko. Vienoje situacijoje pagrindinis herojus sako, kad jo viduje tiksi bomba. Tai yra širdis. Man ši mintis buvo priimtinesnė.
Šiaip pati pjesė į rankas pakliuvo labai įdomiai. Jau turbūt kokį dvylika ar penkiolika metų ji gulėjo mano lentynoje, krūvoje tarp kitų pjesių. Kartą tvarkantis ji atsidūrė krūvos viršuje ir praėjusių metų rudenį aš ją pastebėjau. Tai buvo šūsnis kanadietiškų ir amerikietiškų pjesių, kurias man sykį iš Kanados parvežė draugas. Taigi pjesės kartais pačios ateina (juokiasi).
– Kalbant apskritai apie lietuvišką teatrą, ar jis yra pakankamai drąsus ir aktualus?
– Nemanau, kad teatras turi visados žengti koja kojon su aktualijomis, tai juk nėra laikraštis. Tačiau kartais jis iš tiesų turi atliepti dabartį. Nesu visiškas socialinio teatro šalininkas, nors kartais kuriu ir tokius spektaklius. Teatras gali būti ir visiškai nesusijęs su šia diena, bet kartu susijęs su tuo, kas aktualu visiems laikams. Tiksliau, būti belaikis. Lietuvos nacionalinis dramos teatras po praėjusio sezono ypač garsėja tais aktualiausiais spektakliais. Galėtų ir kiti teatrai tuo užsiimti, nors jei visi imtų kurti šiuolaikinėmis temomis ir neliktų klasikos, būtų labai nuobodu.
– Kokios mūsų šalies teatro ydos bado akis?
– Pirmiausia tai valstybiniai teatrai, kurie veikia pagal sovietinį įstatymą. Visi įstatymai pasikeitė, teatro įstatymą keitė bent du kartus, bet vis tiek sistemą paliko tą pačią. Tai yra etatinė aktorių sistema. Taip aktoriai priimami į darbą ir jie gali nors iki gyvenimo galo dirbti tame teatre, kurti vaidmenis ar nekurti, vis tiek jie gauna savo atlyginimą. Taip gyvena dauguma Lietuvos valstybinių teatrų. Kai dar dirbau Kaune, mes ėmėme, neatsižvelgiant į etatus, tiesiog kviestis aktorius, kurių mums reikia. Tą patį dabar daro Nacionalinis dramos teatras.
Tai yra tam tikras kompromisas, tačiau iš esmės reikėtų sukurti kitą sistemą. Meno vadovas surinktų savo trupę, galėtų būti ir etatai, tačiau terminuoti: penkeriems, vieniems metams, tiek, kiek reikės vaidinant viename ar kitame spektaklyje. Taip aktoriai būtų priversti būti kūrybingais. Pažiūrėkite į tuos, kurie šiandien neturi etato, jie eina į atrankas, rodosi, jie privalo visada būti „formoje“.
Kitas aspektas, kuris taip pat daugiausia susijęs su valstybiniais teatrais, yra jų repertuaras. Dauguma atvejų (nekalbu apie Nacionalinį teatrą) jis atrodo kaip pusiau komercinis teatras. Pastebėjau, kad juose yra užprogramuotas konfliktas tarp meno ir institucijos išlikimo. Kad teatras galėtų išsilaikyti, reikia tokių „kasinių“ spektaklių, į kuriuos mielai eitų ne meninė, o platesnė publika. Ji pritraukiama visokiomis komedijomis, miuziklėliais, anekdotais ir dar kuo nors kitu. Kartais net teatro vadovai sako, klausykite, mums nereikia meno, mums reikia publikos, spektaklių, kad prie kasų nusidriektų eilės. Tačiau man visada kyla tas pats esminis klausimas – ar įstaiga, ar menas turi klestėti toje įstaigoje?
