„Malaizijoje apie mane buvo parašę beveik visi laikraščiai, kai Lietuvoje su manimi susisiekė pirmasis“, – savo žinomumo geografiją brėžia menininkas iš Lietuvos Ernestas Zacharevičius. Pasaulio miestų erdves prakalbinantis jaunuolis atidavė duoklę ir Vilniaus sienoms – išleido knygą su jų fotografijomis.
Su Ernestu kalbamės jam tik pabaigus projektą Briuselyje. „Mane pasikvietė koncernas „Toyota“, kurie norėjo, kad atlikčiau projektą, pristatantį jų naujas, į automobilį integruotas vaizdo kameras, kurios labai praverčia statant automobilį. Kompanija taip pat parėmė ir kitus mano darbus mieste, tai buvo gražu iš jų pusės“, – pasakoja E. Zacharevičius. Palyginti su kitomis viešnagėmis Europoje, Briuselis jaunajam kūrėjui pasirodė laisvas ir atviras menui miestas. Piešdamas vieną darbą Ernestas dažniausiai užtrunka kelias savaites, apie penkias–šešias valandas per dieną. Tiek laiko piešti atviroje miesto erdvėje nesulaukiant nė vieno policininko, anot menininko, jau yra liberalumo mieste požymis.
Iš Belgijos sostinės E. Zacharevičius kartu su širdies drauge, jaunosios kartos rašytoja Gabija Grušaite keliaus į Singapūrą, kuriame jis kol kas nieko nepieš, o derins naujus projektus, kurių pasiūlymų sulaukia kaip atoveiksmio po sėkmės ir pripažinimo Malaizijoje.
Miesto reprezentacija pagal Ernestą
Malaizijos Penango valstijoje, Džordžtaune, Ernesto piešiniai puošia jau ne vieną gatvę. Vietiniai puikiai žino, jei ant sienos „gyvas“ ir nuotaikingas vaikų atvaizdas (suaugusiųjų pasaulis menininkui perdėm niūrus) – tai Ernesto darbas. Lietuvio piešinius Penango premjeras net pripažino saugotina kultūros vertybe ir turizmo objektu. Būtent Malaizijoje E. Zacharevičius išleido „Gatvės meno užrašų knygelę“ (angl. „Street Art Notebook“), kurios idėją „pasiskolino“ iš Niujorke prieš daugelį metų išleisto analogiško leidinio. Vietoj įprastinių tuščių užrašų knygelės lapų lyg drobė pateiktos įvairių pastatų sienos. „Džordžtaune viskas labai greitai keičiasi: seni namai uždažomi baltai, atnaujinami, tad supratau, kad toks miestas, kokį jį pamačiau, – labai laikinas“, – savo būdą užfiksuoti miesto istoriją argumentuoja menininkas.
Užrašų knygelę – miesto sienų fotografijų albumą E. Zacharevičius nusprendė išleisti ir Vilniuje. „Buvau skersai išilgai išmaišęs Vilnių su fotoaparatu. Pridariau krūvą jo fotografijų, pastebėjau, kad daugelyje jų užfiksuotos man įdomios miesto sienos. Kaip ir Džordžtaune, taip ir Vilniuje – miesto tekstūra kinta labai greitai“, – pastebi Ernestas.
Tokios sėkmės, kokios knyga sulaukė Malaizijoje, jaunuolis nesitiki. „Nemanau, kad ta knygutė bus labai finansiškai sėkminga Vilniuje, tiesiog labai norėjau čia ją išleisti. Jeigu ją įsigis bent dešimt žmonių ir supras, ką aš ja norėjau pasakyti – aš būsiu patenkintas. Galiausiai labai daug žmonių užsienyje manęs klausia, iš kur aš esu, kaip mano šalis ir miestas atrodo, tad tai būtų puiki reprezentacija“, – mano menininkas.
E. Zacharevičius neslepia savo sentimentų Vilniui: Lietuvos sostinė jam atrodo labai jaukus ir kompaktiškas miestas, be to – pilnas kūrybingų žmonių. „Vaikštant gatvėmis man visada atrodo, kad čia labai daug menininkų, tokia atmosfera yra labai įdomi ir unikali“, – pastebėjimais dalijasi Ernestas. Menininkas mėgsta pavaikštinėti po Senamiestį, nors įkvepiančių kūrybai erdvių atranda ir kituose rajonuose. Kad ir Pašilaičiuose – sako Ernestas.
Kad Vilniuje nėra didelio formato, dėl E. Zacharevičiaus piešinių kaltas ne menininko iniciatyvos stygius, o gatvės menininkų apribojimai. „Ne mano stilius ir priėjimo būdas piešti nelegaliai, tuo labiau mano darbams išpildyti reikia nemažai laiko. Tai, kad Vilniuje situacija yra pakankamai sukaustyta, jaučiasi iš greitų, priešokomis atliekamų darbų, kuriems nereikia tiek daug laiko. Lietuvoje iki šiol įsivaizduojama, kad viešas menas tai yra skulptūra aikštės vidury. Tikiuosi, kad greitu metu toks požiūris pasikeis“, – viliasi pašnekovas ir priduria, kad esant palankesnėms sąlygoms mielai prisiliestų ir prie Vilniaus paviršių. „Lietuvoje tiek kūrybiškų žmonių, kurie galėtų tuo užsiimti, tačiau trūksta bendro judėjimo, to degtuko…“ – apgailestauja pašnekovas.
Lietuviškasis Banksy
Ernesto minėtos palankesnės sąlygos gatvės menininkams sudarytos Londone. Nors E. Zacharevičius pabrėžia, kad atskirtis tarp gatvės meno ir grafičių ten labai griežta: teisėsauga daug dažniau skiria nuobaudas grafitininkams ir daug palankiau žiūri į gatvės meną. „Kartais policininkai net palaukia, kol kas ant kokios nors sienos atsiras, įvertina rezultatą ir paskaičiuoja, kiek tai atsieis.
Teisėsaugininkai netgi turi specialų skyrių, kuris įvertina piešinio, gatvės meno kūrinio vertę, žalą ir t. t.“ – Anglijos sostinės niuansus apibrėžia E. Zacharevičius ir šypsodamasis pasigiria, kad vienas jo darbas, kurį jis piešė nerimaudamas, neišnyksta jau kelerius metus.
Kai Ernestui užsimenu, kad jis kartkartėmis pavadinamas lietuviškuoju Banksy (žymus britų gatvės menininkas – IQ) – jis tik atlaidžiai šypteli: „Banksy yra vienas iš mane inspiruojančių menininkų, bet tikrai ne pats svarbiausias. Jį atradau dar būdamas paauglys, tad, be abejo, įtakos jis man turėjo.“
Kalbėdamas apie savo įtakas E. Zacharevičius vardija ne tik gatvės menininkų, bet ir kitų meno sričių kūrėjų pavardes. „Gatvės menas yra labai maža dalis darbų, kuriuos aš darau. Piešimas, tapyba, dizainas… Viskas po truputį. Darau tai, kas „užveda“. Blogiausia, kai atsibosta pačiam. Būna, kad pasiilgstu klasikinės tapybos ir porą mėnesių piešiu tik peizažus“, – pasakoja jis. Platų menų spektrą E. Zacharevičius pažino mokydamasis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje, vėliau, išvykęs į Londoną, – Midlsekso universitete.
Kiekvienas darbas, anot pašnekovo, atsiranda labai skirtingai, nors kūrybinė idėja visados būna subrandinta, išnešiota, o ne šovusi į galvą ir įgyvendinta spontaniškai. „Dažnai tai būna minčių kova galvoje. Tada joms imu ieškoti realizacijos išraiškų. Pavyzdžiui, vaikštau po miestą ieškodamas joms tinkamų sienų. Bet būna ir atvirkščiai – pamatau kažkokią erdvę ir mano galvoje nusibraižo linijos, susikuria piešinys“, – kūrybinio proceso vyksmą nusako Ernestas. Nors artimiausiu metu jo kūrybiniai keliai į Lietuvą neveda, paskutiniu mūsų pokalbio sakiniu jaunasis menininkas suteikia viltį: „Kokią nors parodą atvežti į Lietuvą būtų sudėtinga, todėl reikia kažką sukurti tiesiog čia.“
