Visa politika yra vietinė. Šią elementarią tiesą 1982 m. išreiškė tuometis JAV Atstovų rūmų pirmininkas Tipas O’Neillas, primindamas, kad rinkėjams labiausiai rūpi kasdienės vietos problemos, tokios kaip nedarbas, mokesčiai, mokyklų kokybė, o ne didžiosios ideologinės batalijos ar užsienio bei saugumo politika.
Net JAV, kurios turi interesų kiekviename pasaulio kampe, užsienio politika ligi šiol sulaukia mažiausio dėmesio per prezidento rinkimų kampaniją. Viešėdamas Londone Respublikonų partijos kandidatas Mittas Romney suabejojo, ar Didžioji Britanija gebės surengti saugias ir sėkmingas olimpines žaidynes, o Jeruzalėje teigė, kad žydų „kultūra“ padeda paaiškinti, kodėl Izraelis labiau klesti negu palestiniečių žemės, nė žodžiu neminėdamas nuožmios okupacijos pasekmių. M. Romney pastabos nepaveikė jo reitingų, nors toks nusišnekėjimas vidaus politikos klausimais būtų palaidojęs jo viltis tapti prezidentu. Užsienio reikalai dar gali sulaukti daugiau dėmesio Izraelio vadovui Benjaminui Netanyahui pradėjus atkakliai reikalauti, kad JAV smogtų Iranui.
Seimo rinkimo kampanijoje užsienio politika neturės reikšmingesnio vaidmens. Konservatoriai tenkinsis tradiciniais priekaištais, kad kairiosios partijos linkusios pataikauti Rusijai ir negeba tinkamai ginti Lietuvos interesų. Kairieji kartoja įprastas klišes, kad dešinieji be reikalo blogina santykius su Maskva, kovingais pareiškimais kenkia tarpusavio prekybai ir Lietuvos ūkiui. Rinkimų kampanijos neapsieina be šių ritualinių retorinių apsišaudymų, bet nei viena, nei kita pusė neskiria jiems ypatingesnės reikšmės.
Nors rinkėjams labiausiai rūpi vidaus problemos, rinkimai nelieka be atgarsio užsienyje. Užsienio šalys stebi juos, kartais griežtai reaguoja, kai pasukama, jų nuomone, ne ta linkme. Kai 2000 m. Jörgo Haiderio vadovaujama „Laisvės partija“ tapo valdančiosios koalicijos nare, kai kurios Europos Sąjungos (ES) šalys nutarė Austrijai taikyti sankcijas, ragino savo piliečius nelankyti jos kurortų, politikai ir diplomatai net atsisakydavo paspausti ranką kolegoms iš Austrijos. Boikotas nebuvo sėkmingas, greit buvo suprasta, jog buvo persistengta gretinant J. Haiderio partiją su naciais.
Lietuvos rinkimai yra stebimi. Triuškinanti Algirdo Brazausko vadovaujamos partijos pergalė 1992 m. Seimo rinkimuose buvo laikoma pirmąja komunistų sugrįžimo į valdžią kregžde.
Kaip bus vertinami dabartiniai Seimo rinkimai? Naująją valdančiąją koaliciją veikiausiai sudarys dabartinės opozicinės partijos. Yra tikimybė, nors mažesnė, kad Viktoras Uspaskichas taps premjeru. Tokiu atveju būtų teigiamai vertinamas lietuvių pakantumas, kad rinkėjai patikėjo vyriausybės vadovavimą imigrantui iš Rusijos. Neliktų nepastebėtas ir lietuvių pakantumas ar abejingumas korupcijai, teisėsaugos institucijų negebėjimas užbaigti „juodosios buhalterijos“ bylą.
Opozicijos grįžimas į valdžią nesukels platesnės reakcijos. Socdemai yra „valdžios“ partija bent ta prasme, kad jie yra valdę Lietuvą ilgiausiai. Kai kurie partijos nariai arba prijaučiantys, tokie kaip Linas Linkevičius, yra žinomi Vakaruose. Bet kairiųjų pergalė gali turėti subtilesnių pasekmių.
Lietuva yra laikoma tvirta demokratija, patikima ES ir NATO partnere. Bet ji nėra lyderė ar pavyzdys. Baltijos regione pirmenybė skiriama Estijai, iš dalies dėl to, kad du jos prezidentai – Lenartas Meris ir Toomas Ilvesas – mokėjo protingai kalbėti svarbiais dienos klausimais.
Lietuva neturi tokių asmenybių, nors dabartinė Vyriausybė ir premjeras Andrius Kubilius yra laimėję tarptautinės pagyrimų ne tik už ūkio krizės suvaldymą, bet ir už sėkmingą pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) bei žydų turto grąžinimą. Lietuvos nuopelnų pripažinimu galima laikyti kvietimą A. Kubiliui dalyvauti Pasaulio ekonomikos forume Davose kitais metais. 2009 m. buvo paskutiniai metai, kai Lietuva prezidento Valdo Adamkaus vardu sulaukė panašaus kvietimo.
Kiti metai bus ypatingi. Lietuva pirmininkaus ES. Lietuvos ministrai turės vadovauti ES šalių ministrų susitikimams visose srityse. Ar opozicijos partijos ir jų vadovai turi tinkamų įgūdžių ir gebėjimų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel gali kalbėti vokiškai, Prancūzijos prezidentai – prancūziškai, bet mažesnių šalių politikai negali apsieiti be anglų kalbos. Patinka ar nepatinka, rišlus anglų kalbos mokėjimas yra privalomas. Beveik visi Vakarų diplomatai ir valstybininkai sklandžiai kalba angliškai, kaip kadaise jie kalbėdavo prancūziškai. Nemokėjimas yra namų darbų neatlikimo požymis.
Dangus nesugrius, jei kai kurie Lietuvos ministrai išstenės vos kelis nerišlius sakinius. Bet taip jie patvirtins įvaizdį, jog Lietuva atsilieka nuo savo kaimynų. Bene visi Estijos politikai, išskyrus Edgarą Savisaarą, gerai valdo anglų kalbą, o E. Savisaarą į užsienio keliones esą lydi pulkas dailių, puikiai angliškai kalbančių merginų.
Anglų kalbos gebėjimai nėra svarbiausias Lietuvos politikų bruožas, rinkėjai nekreipia jiems dėmesio. Bet jei rūpinamasi Lietuvos įvaizdžiu, mūsų politikai turi gebėti bendrauti su užsienio kolegomis ir deramai atstovauti savo šaliai. Po 20 metų galima to reikalauti iš politikų.
