Kinijos ir Japonijos bendradarbiavimo atnaujinimo 40-mečio metinės tapo ne švente, o rimtu kivirču: atšaukta beveik pusė suplanuotų renginių, Japonijos ir Hainano oro linijos sustabdė daugelį skrydžių tarp šių kaimyninių šalių miestų. Vietoje bandymų malšinti aistras Kinija „The New York Times“ laikraštyje užsakė reklamą, kurioje skelbiama apie „kinams priklausantį nenuginčijamą Diaoyu salų suverenitetą“. Japonija šias salas vadina Senkaku vardu ir neketina net diskutuoti dėl jų administravimo perdavimo.
Naujasis Kinijos ir Japonijos konfliktas dėl Diaoyu/Senkaku salų yra tik dar vienas epizodas daugiau nei šimto metų senumo įvykių grandinėje. 1972 m. pasirašyta tarpvalstybinių santykių atkūrimo sutartis ilgamečių problemų tarp Kinijos ir Japonijos nepanaikino, tik šiek tiek prislopino.
Kaip žinoma, pradinė naujausios įtampos priežastis – kiek anksčiau šiais metais įvykęs trijų salų pirkimo sandoris, kai iš privataus asmens Japonija įsigijo tris salas iš penkių (viena sala buvo nupirkta gerokai anksčiau, o paskutinę Japonija nuomoja). Pirkinys buvo ypač skaudus Kinijai, nes, pirminiais duomenimis, kaip teigia britų dienraštis „The Telegraph“, šias salas pasisiūlė nupirkti Shintaro Ishihara, kuris neretai pravardžiuojamas Japonijos Le Penu (radikalių dešiniųjų pažiūrų Prancūzijos politikas) ir garsėja savo priešiškomis Kinijai politinėmis pažiūromis.
Japonijos vyriausybė, vadovaujama premjero Yoshikito Nodos, spėjo nupirkti salas ir užbėgti už akių dešiniųjų pažiūrų politikui S. Ishiharai, tačiau tai situacijos nesušvelnino. Kinijos miestuose į gatves išėjo dešimttūkstantinės minios protestuotojų, o Kinijos politiniai lyderiai ėmė skatinti antijaponiškas nuotaikas.
Gigantų kova
Pagrindinės įtampos didėjimo ir išsiveržusio pykčio priežastys – vis labiau stiprėjančios nacionalizmo tendencijos tiek Kinijoje, tiek Japonijoje bei šių ekonomikos gigančių konkurencija dėl energetinių resursų Rytų Kinijos jūroje.
Pasak JAV energetikos informacijos administracijos (EIA), Rytų Kinijos jūroje potencialiai gali būti apie 60–100 mlrd. barelių naftos. Didžiausių naftos kiekių aptinkama būtent Okinavos/Xihu (atitinkamai japoniškas ir kiniškas pavadinimai) įduboje, o ši patenka į Senkaku/Diaoyu salyno išskirtinę ekonominę zoną. Pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl Jūrų teisės – tai 200 jūrmylių pločio zona. Šioje teritorijoje gali būti ir dujų telkinių, kurių rezervai, preliminariais duomenimis, siektų apie 28,4–56,8 mlrd. kubinių metrų.
Šie skaičiai yra ypač aktualūs Kinijai ir Japonijai, kurios EIA atliktame 2011 m. tyrime užima antrą ir trečią vietas kaip didžiausios naftos produktų importuotojos pasaulyje. Nors Japonijos importas pastaraisiais metais mažėja, bendros tendencijos nenumato staigaus vartojimo kritimo.
Nors Kinijoje ir dabar netrūksta problemų dėl vidaus, etninių ir teritorinių konfliktų (galima prisiminti Tibeto, Mongolijos provincijos, Honkongo specialaus administracinio vieneto bei Taivano atvejus), tai nesustabdo kinų nuo istoriškai paremtos neapykantos Japonijai. Per keletą dienų Kinijoje buvo mobilizuotos tūkstantinės protestuotojų minios, kurios nukreipė savo radikalų nacionalizmą prieš japonišką „produktą“. Šių protesto akcijų metu buvo niokojami „Toyota“ ir „Honda“ automobiliai, o vienam kinui, vairuojančiam japoniškos markės automobilį, vos pavyko išvengti mirties. Daugelis Japonijos įmonių, siekdamos užtikrinti saugumą, turėjo stabdyti savo veiklą Kinijoje. Kinams ši salų problema asocijuojasi su šalies silpnumu, todėl politiniams lyderiams nebuvo sunku pasinaudoti nacionalistinėmis emocijomis ir imtis agresiją demonstruojančių veiksmų.
Japonijoje taip pat negalima įžvelgti pastangų, skatinančių taikų sprendimą. Smunkant populiarumui valdančioji Liberalų demokratų partija pakeitė savo ministrų kabinetą jau trečią kartą šiais metais ir, kaip teigia „The New York Times“, gali pralaimėti rinkimus, kurie vyks lapkričio mėnesį. Šią partiją greičiausiai pakeis Demokratų partija, kurios lyderis (o pergalės atveju ir būsimas premjeras) yra Shinzo Abe, garsėjantis savo viešomis nacionalistinėmis kalbomis, neretai nukreiptomis būtent prieš Kiniją, rašo „The Guardian“.
Ginklavimosi lenktynės
Jei atidžiau pažvelgtume į šių šalių išlaidas gynybai, būtų aiškiai pastebima ginklavimosi tendencija. Nepaisant sudėtingos ekonominės situacijos, Japonijos 2012 m. gynybos biudžetas buvo 0,6 proc. didesnis nei 2010 m. Jis padidėjo dėl naujų pirkinių, tarp kurių – naujas povandeninis laivas ir 40 reaktyvinių lėktuvų, rašo „Japan Security Watch“.
Japonija taip pat reformavo savo turimas gynybines pajėgas – jau 2010 m. buvo paskelbti planai padidinti turimų povandeninių laivų skaičių iki 22, o sausumo pajėgas, ypač tankų skaičių, sumažinti perpus, rašo „The Washington Post“. Taip pat, kaip rašo „The New York Times“, nors ir prieštaraujant Okinavos prefektūros gyventojams, į šią salą bus perkelti 6 papildomi naujo tipo JAV kariniai „MV-22 Osprey“ hibridinio tipo lėktuvai, kurių skrydžio nuotolis yra gerokai didesnis, o tai būtų ypač aktualu stiprėjant konfliktui su Kinija ir užtikrinant Senkaku salyno apsaugą.
Tačiau Kinijos ambicijos dar didesnės. 2012 m. kinai numatė net 11,5 proc. gynybos išlaidų augimą, kas karines išlaidas, jau dabar vertinamas kaip antras pasaulyje pagal dydį, padidins dar 106,4 mlrd. JAV dolerių. Labiausiai siekiama didinti investicijas į lėktuvų, karinių laivų ir raketų technologijas. Tačiau net ir šie skaičiai gali būti mažesni nei gynybai skiriama iš tikrųjų.
„Reali Kinijos gynybai išleidžiama biudžeto dalis gali būti net 50 proc. didesnė nei skelbiama oficialiuose šaltiniuose, nes į ją neįeina tyrimai, gynybinės sistemos tobulinimas ir viešieji ginklų pirkimai užsienyje“, – „Bloomberg“ naujienų agentūrai teigė Vašingtono universiteto Kinijos karinių reikalų studijų centro direktorius Philipas Saundersas.
Spartėjančios ginklavimosi varžybos ir skatinami nacionalistiniai protestai kelia nerimą JAV. Nors kol kas nei Kinija, nei Japonija nenori, kad į jų ginčus kištųsi kiti tarptautiniai veikėjai, kaistanti situacija Rytų Azijoje gali priversti imtis tarptautinių pastangų įtampai mažinti. JAV neturi jokio noro veltis į šiuos ginčus, tačiau seniai egzistuojantys susitarimai su Japonija dėl gynybos užtikrinimo anksčiau ar vėliau privers išreikšti savo poziciją. Kol kas JAV pareigūnai apsiriboja tik atsargiomis diplomatinėmis pastangomis malšinti aistras Kinijoje ir Japonijoje. Tačiau tokio pasyvaus stebėtojo vaidmens gali neužtekti, jei Kinija ir Japonija nesusivaldys ir pradės aiškintis santykius ginkluotomis priemonėmis.
